Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Bažnyčia pasaulyje

Jėzuitų ordino vyresnysis: krikščionio pilnatvei reikia visų žemynų jautrumo

T. Adolfo Nicolas SJ - RV

2016/09/30 00:00

Spalio 2 dieną prasideda „Jėzaus draugijos“, vienos iš didžiausių katalikiškų vyrų vienuolijų, vyresniųjų iš 66 provincijų susitikimas. 215 jėzuitų vyresniųjų kalbės apie svarbiausius ordino gyvenimo dalykus ir rinks naują viso ordino vyresnįjį, nes šias pareigas einantis Adolfo Nicolas SJ jau 2014 metų gegužės mėnesį pranešė savo konfratrams, kad ketina, 2016 metais sulaukęs 80 metų amžiaus, įteikti savo atsistatydinimo raštą, nors tradiciškai ordino vyresnieji lieka savo pareigose iki mirties.

Istorinis jėzuitų žurnalas „Civiltà Cattolica“ paskelbė ilgą interviu su t. Nicolasu, trumpai primindamas jo biografiją: gimęs Ispanijoje 1936 metais didžiąją gyvenimo dalį praleido Azijoje. Pirmiausia Japonijoje, kur gavo ir kunigystės šventimus, po to Filipinuose. Čia ėjo įvairias pareigas, buvo savo provincijos ir savo regiono jėzuitų vyresniuoju, daugybę kartų lankė kitas Azijos kontinento šalis.

„Jaučiuosi kaip ir pasibaigus kitoms misijoms. Nebesu naudingas ir, visiškai ramiai, galiu pradėti žiūrėti ką dar galiu padaryti“, interviu sakė jėzuitų vyresnysis. Perteikiame keletą šio didelę ir plačią gyvenimo patirtį turinčio vienuolio minčių. Jis neslepia meilės Japonijai, kurioje praleido daug savo jaunystės metų, ir to, kad apie Europą gali pasakyti mažiau, nei apie kitus kontinentus.

T. Adolfo Nicolas samprotavo: „Norint atsakyti į klausimą, kodėl taip nedaug japonų tapo krikščionimis, vienas japonų vyskupas mėgdavo kartoti „Jėzus sakė: aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Didžioji dalis Azijos religijų yra Kelio religijos ar dvasingumai: šintoizmas, konfucionizmas, budizmas, kendo, aikido ir kitos. O didžioji dalis misionierių vakariečių atvyko pamokslauti ir kalbėti apie Tiesą“. Taigi, - tęsia Nicolas, - iš principo nebuvo tikro (tikėjimo) susitikimo su Japonija. Kuo daugiau keliavau pasaulyje, tuo labiau galvojau, kad anas vyskupas sakė teisingai. Azija yra Kelias. Europa ir JAV rūpinasi Tiesa. Afrika ir lotynų Amerika yra Gyvenimas ir išlaiko gyvas vertybes (draugystė, šeima, vaikai ir pan.), kurias kitose pasaulio dalyse pamiršome. Mums, jėzuitams, yra reikšminga, kad, jei gerai suprantu, šv. Ignacas labiausiai domėjosi Keliu, kitaip tariant, kaip augti ir būti perkeistu į Kristų, o ne į kitus dalykus. Iššūkis mums, krikščionims, norint pasiekti Kristaus pilnatvę, savo žmogiškumo pilnatvę, yra tai, kad reikia visų kontinentų jautrumo. Toks matymas yra ir už visų popiežiaus Pranciškaus pasisakymų dėl migrantų ir pabėgėlių“. Juk, vėliau priduria t. Nicolas, civilizacijų bendravimas vyko būtent per pabėgėlius ir migrantus, mums pažįstamas pasaulis gimė tokiu būdu. Žinoma, gimsta sunkių problemų, bet kitaip liktume uždari mažuose ir ribotuose horizontuose.

Štai, pasak jėzuito, Japonija mus gali išmokyti „muzikinio jautrumo“. Japonai yra tarp muzikaliausių žmonių pasaulyje. Religija yra labiau panaši į šį muzikinį jautrumą, nei į racionalią mokymų ir aiškinimų sistemą. Japonai, budistinių šaknų dėka, turi gilų jautrumą, atvirumą giliems transcendencijos matmenims, dosnumui, grožiui, kuriais remiasi mūsų žmogiška patirtis. Bet, žinoma, tai jautrumas, kuriam šiandien grasina grynai ekonominis ar materialistinis mentalitetas, trukdantis paliesti gilesnę tikrovę. Misija Japonijoje gali padėti atskleisti religinį jautrumą kaip muzikos jausmą, kaip sąmoningumą ir vertinimą tų tikrovės aspektų, kurie gilesni už instrumentinius samprotavimus ar materialistines sampratas“. Tęsdamas savo pastabas apie Aziją, jėzuitas sakė - Azija yra „vilties šaltinis. Azija yra skirtinga ir turi seniausius žmonijos išminties šaltinius. Jei Dievas buvo ar, kaip sako šv. Ignacas, darbavosi kažkur pasaulyje, tai ypač regima Azijoje. Matėme to vaisius per didįjį žemės drebėjimą, cunamį ir branduolinę grėsmę šiaurės Tokijuje. Pasaulis nebuvo dar matęs tokios savikontrolės: disciplinos, solidarumo ir nesavanaudiškumo, kaip tose aplinkybėse. Ir svarbiausias dalykas, kad tai nebuvo politiškai diriguojamų pastangų vaisius, bet greičiau spontaniška reakcija išugdytos tautos, karta po kartos, vertybėms, kurias parodė pasauliui. Jei Azija ta proga kažką reikšmingo pasakė pasauliui, man nesunku išskirti toje žinioje pranašystę“.

Kalbėdamas apie tai, koks turi būti jėzuitas, t. Nicolas sutiko su popiežiaus Pranciškaus, jėzuito, pasakymu, kad tai turi būti „neužbaigto, atviro mąstymo žmogus“. Tai išreiškia sąmoningumą, kartais pamirštamą ar aptemdytą, jog Dievas yra „slėpinys“, dar daugiau, „slėpinių slėpinys“. Tai atvirumas Dievo „siurprizams“ ateityje. Ir jei tuo tikime, negalime manyti, jog turime paskutinį žodį apie Dievą ir visus slėpinius, kuriuos aptarinėjame: žmogaus asmenį, istoriją, moterį, laisvę, blogį ir panašiai. „Mūsų mąstymas visada neužbaigtas, atviras naujiems duomenims, supratimams, sprendimams apie tiesą. Turime daug išmokti iš nuolankumo tylos, iš paprasto diskretiškumo“, - sakė jėzuitų vyresnysis.

Apie savo atsistatydinimo motyvus jis pasakė taip: „šiandien, su medicinos pažanga ir gyvenimo prailginimu, nėra įmanoma, kad tarnauti trokštanti grupė, kuriai reikia judrumo, turėtų paklusti paskutiniems trims ar penkiems savo vyresniojo silpnumo metams“. (Vatikano radijas)

2016/09/30 00:00