Pranciškus Gruzijoje: gera, kur broliai gyvena vienybėje!

Paskutinysis oficialus popiežiaus Pranciškaus susitikimas Gruzijoje, prieš atsisveikinimą oro uoste ir išvykimą į Azerbaidžianą sekmadienio ryte, įvyko senovinėje patriarchalinėje Sveticchovelio katedroje Mcchetos mieste, Tbilisio apylinkėse.

Dėkodamas už svetingumą, už tikėjimo liudijimą ir gerą gruzinų širdį, kreipdamasis į patriarchą Ilją II, taip pat į politinio, kultūrinio, akademinio ir religinio pasaulio atstovus, popiežius Pranciškus citavo 133 psalmę: „Štai kaip gera ir kaip malonu, kur broliai gyvena vienybėje! Tai lyg brangus aliejus ant galvos“. Šventasis Tėvas pavartojo ir išsireiškimą gruzinų kalba „šen genacvale“, kuris išreiškia draugystę ir brolybę, tarsi sakant – „noriu būti tavo vietoje“.

Gruzijos istorija yra tarsi sena knyga, kurios kiekvienas puslapis pasakoja apie šventus liudytojus ir krikščioniškas vertybės, kurios nukalė šalies sielą ir kultūrą. Ir ne kiek mažiau ši vertinga knyga pasakoja apie didelį atvirumą, svetingumą, integraciją. Tai neįkainojamos ir visada galiojančios vertybės, šiai žemei ir visam regionui, lobynai gerai išreiškiantys krikščionišką tapatybę, kuri tokia išlieka remdamasi tikėjimu ir tuo pat metu būdama atvira, niekada kieta ir užsidariusi, - kalbėjo popiežius Pranciškus, pridurdamas, kad netrūko sunkių momentų, tačiau Viešpats visada buvo su savaisiais.

Užsimindamas apie patriarchalinėje katedroje saugomą tuniką, pasak tradicijos, priklausiusią Kristui, popiežius priminė Bažnyčios Tėvą šv. Kiprioną iš Kartaginos, kuris šios tunikos aprašymą Evangelijoje pagal Joną  - „Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta“  - interpretavo dvasiškai. Anot Kipriono, tunikos vientisumas simbolizuoja santarvę ir vienybę, Dievo tautos, kuri pati „apsirengusi Kristumi“.

Šventoji tunika, vienybės slėpinys, mus skatina jausti didelį skausmą dėl tarp krikščionių istorijos bėgyje įvykusių skilimų: tai tikri Kristaus Kūnui padaryti sužalojimai, - pasakė Pranciškus. Tuo pat metu, anot jo, Kristaus meilė, dovanojusi ne vien tuniką, bet ir patį Kūną, skatina nenuleisti rankų ir tas žaizdas gydyti, skaidrioje krikščioniško broliškumo dvasioje. 

Iš širdies, - baigdamas kalbą kalbėjo Šventasis Tėvas, - užtikrinu savo maldą, kad Viešpats, kuris viską daro naujai, užtariant šventiesiems broliams apaštalams Andriejui ir Petrui, kankiniams ir visiems šventiesiems, augintų meilę tarp tikinčiųjų į Kristų ir apšviečiantį ieškojimą to, kas mus gali suartinti, sutaikinti ir suvienyti. Tegu brolybė ir bendradarbiavimas auga kiekviename lygyje, tegu meilė ir malda mums padeda priimti karštą Viešpaties troškimą, kad visi tikintys į jį per apaštalų žodį „būtų viena“ (Jn 17, 20-21).

*

Atsisveikinęs su patriarchu ir kitais, Pranciškus grįžo vakarienei ir vakaro poilsiui į apaštalinę nunciatūrą Tbilisyje. (Vatikano radijas)