Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Bažnyčia pasaulyje

Referendume Kolumbijoje dėl taikos laimėjo „ne“

Kolumbija: nuvilta "už taiką" balsuotoja - EPA

2016/10/03 15:37

Taikos procesas Kolumbijoje yra „didelis vilties ženklas“, apžvelgdamas plačią konfliktų pasaulyje geografiją 2016 metais rašė garsaus Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų centro direktorius Dan Smith. Rugsėjo 26 dieną buvo pasirašytas taikos susitarimas tarp Kolumbijos valdžios ir marksistinės FARC, didžiausios sukilėlių grupuotės, šiuo metu turinčios apie 6-7 tūkstančius kovotojų.

Šis susitarimas dėl taikos buvo ruošiamas keletą metų. Abi pusės parodė tikrą ryžtą susitarti ir nutraukti virš pusę amžiaus trunkantį konfliktą, kuris kainavo mažiausiai 220 tūkstančių gyvybių, šešių milijonų žmonių perkėlimą šalies viduje, daugybės asmenų šiurkščius teisių pažeidimus. Konfliktas ir betvarkė Kolumbijoje taip pat neigiamai veikė visą regioną. Antai, vienas iš būdu sukilėliams save finansuoti buvo augalų kokaino gamybai kultivavimas, sukuriant dešimčių milijardų dolerių vertės prekybos narkotikais kelius į JAV ir kitas valstybes, lydimus kruvino  smurto ir socialinių problemų, kurių niekas negali ignoruoti. Todėl pripažįstant taikos proceso Kolumbijoje svarbą pasirašymo ceremonijoje dalyvavo JTO sekretorius, JAV valstybės sekretorius, penkiolika prezidentų ir virš dvidešimties užsienio reikalų ministrų, tarptautinių organizacijų ir Europos Sąjungos delegacijos. Dalyvavo ir kardinolas Pietro Parolin, Popiežiaus valstybės sekretorius, kuris sukalbėjo susitaikymo maldą už Kolumbiją.

Svarbi taikos susitarimo dalis buvo teisingumas, numatęs, su Tarptautinio baudžiamojo teismo rekomendacijomis, kokiomis sąlygomis suteikti amnestiją ir kokiomis sąlygomis bausti nusikaltėlius. O šių būta ne vien tarp FARC sukilėlių, bet ir tarp vyriausybę rėmusių paramilitarinių grupuočių, policijos ir kariuomenės būrių, kurie, ne paslaptis, įvykdė tūkstančius nužudymų be teismo ir kitų grubių nusikaltimų. Daug kartų taikiniais tapo visai ne FARC kovotojai, o socialiniai aktyvistai, kalbėję apie objektyvius blogius, apie savivalę ir korupciją. Ne kartą tokiu būdu galingieji visiems laikams užčiaupė savo kritikus.

Todėl didelė taikos susitarimo dalis yra skirta ne vien nusiginklavimui, bet socialinių ir konstitucinių reformų įsipareigojimui, pirmiausia žemės ūkio srityje. Duomenys liudija, kad tai objektyvi problema. Dėl valstybės politikos XIX amžiaus pabaigoje ir XX pradžioje, 63 procentai derlingiausios žemės sukoncentruota mažiau nei pusės procento žemės savininkų rankose. Ir žinant, kad Kolumbijoje apie trečdalis žmonių pragyvena iš žemės ūkio, tai reiškia, kad egzistuoja labai stambūs žemės savininkai ir daugybė skurdžių žemdirbių. Kovos tarp jų prasidėjo jau seniai ir ne vienas Kolumbijos konflikto istorikas pažymi, kad pats FARC išaugo iš anksčiau egzistavusio žemdirbių ginkluoto judėjimo, kuriam marksizmas suteikė ideologinę argumentaciją. Didžiulė nelygybė, piktnaudžiavimai ir išnaudojimai žemės ūkyje yra vienas iš pagrindinių konfliktų šaltinių ir motyvų, kodėl FARC turėjo paramą tarp civilių. Tai suprantant, valdžia taikos susitarime įsipareigojo įvykdyti žemės perdalijimą.

Valdžia paprašė susitarimą patvirtinti referendume, kuris surengtas spalio 2 dieną. Suskaičiavus rezultatus taikos proceso iniciatorių laukė šaltas dušas: mažo aktyvumo referendume, balsuojant 38 procentams turintiems teisę, mažyte persvara, 50,21 procento prieš 49,79 laimėjo „ne“ stovykla. Daug kam kilo klausimas, kodėl kažkas nori tęsti kraštą dešimtmečius sekinantį konfliktą? Žinoma, kad yra interesų, kuriems taika yra bankrotas, o karas verslas. Tačiau kodėl „ne“ pasakė daug miestų gyventojų, kurie gyvena sąlyginai toli nuo konflikto židinių?  Tai „Vatikano radijui“ komentavo tarptautinių santykių profesorius Jairo Agudelo Taborda iš Kolumbijos. Dar prieš referendumą duotame interviu jis, kaip paaiškėjo, taikliai perspėjo apie stiprų nuomonių pasidalijimą ir koncentravimąsi kraštutinėse pozicijose, dėl kurio referendumas gali nepavykti. Daug žmonių, pastebi jis, paprasčiausiai nori FARC sutriuškinimo, negirdi jų argumentų ir yra visai kurti kritikai sau patiems, patvirtintiems faktams, kad ir kariuomenė ar policija padarė nusikaltimų.

Tai priklauso ne tik nuo šio konkretaus konflikto, bet nuo fakto, kad Kolumbijoje nuo pat XIX amžiaus pradžios nesutarimai, skirtumai sprendžiami mažesniu ar didesniu smurtu, kad ir kokios partijos vyriausybė stotų už valstybės vairo. Jau du amžius prievarta yra vienas iš pagrindinių ir mėgstamiausių politikos įrankių. Todėl eilinio kolumbiečio galvoje „keršto“ idėja yra daug stipresnė už „teisingumą“. Šalyje gyva „keršto kultūra“, mentalitetas, sukūrusi keistą, iš šono žiūrint, paradoksą – vyriausybė, kariuomenė ir sukilėliai nori taikos, o visuomenė ją atmeta, kai dažniausiai būna atvirkščiai.   

Kitame interviu, paskelbus referendumo rezultatus, Jairo Agudelo Taborda „Vatikano radijui“ neslėpė nusivylimo dėl vangumo tų, kurie buvo už taiką, bet neatėjo balsuoti. Daug apklausų rodė, kad taiką remia apie du trečdalius asmenų, tačiau balsavimo metu aktyvesni buvo „ne“ šalininkai. Pozityvus faktas yra tai, kad ne vien taikos šalininkai, bet ir „ne“ stovyklos lyderiai suskubo pareikšti, jog šis „ne“ nėra pačiam taikos procesui, tuoj pat pradedant naują karo etapą, bet kai kurioms taikos susitarimo sąlygoms, kurias jie nori pakeisti. FARC lyderiai taip pat pasakė, kad jie tęs pokalbius ir neskubės, kaip kai kas tvirtino, grįžti į kalnus ir džiungles. (Vatikano radijas)

2016/10/03 15:37