Anglikonų ir katalikų dialogo penkiasdešimtosios metinės. Ekumeniniai Mišparai

Popiežius Pranciškus ir Anglikonų Bažnyčios primas, Kenterberio arkivyskupas Justin Welby trečiadienio pavakare Romos šv. Grigaliaus Didžiojo bažnyčioje vadovavo Mišparams, kuriais buvo paminėtos katalikų ir anglikonų ekumeninius santykius pradėjusio Kenterberio arkivyskupo Michaelo Ramsey ir popiežiaus Pauliaus VI susitikimo 50-osios metinės. Netrukus po Anglikonų primo ir popiežiaus susitikimo buvo įsteigta Anglikonų ir Romos Katalikų vienybės ir misijos komisija, o taip pat įkurtas Anglikonų centras Romoje.

Ekumeniniai Mišparai šių sukakčių proga vyko Šv. Grigaliaus bažnyčioje, iš kurios šeštajame amžiuje į Angliją išvyko benediktinų vienuolis Augustinas su būriu brolių vienuolių benediktinų. Jie Anglijoje įkūrė Kenterberio abatiją, o Augustinas tapo jos abatu ir pirmuoju Kenterberio vyskupu, davusiu pradžią Anglijos primų įpėdinystės linijai.

Mišparų metu buvo skaitoma pranašo Ezekielio knygos ištrauka, kabanti apie Dievą – savo tautos ganytoją. Skaitinį komentavo popiežius Pranciškus savo homilijoje ir arkivyskupas Welby Mišparų metu sakytoje kalboje.

„Viešpats, pranašo lūpomis, šį vakarą mums skelbia dvigubą žinią, sakė popiežius. Visų pirma tai vienybės žinia: Dievas yra Ganytojas ir jis trokšta savo tautos vienybės, jis nori, kad visų pirma to siektų jo paskirti ganytojai. Antra, paaiškintos kaimenės nevienybės priežastys: debesų ir tamsybės dienomis išleidome iš akių brolį, buvusį šalia, praradome gebėjimą atpažinti kito žmogaus gautas malones. Taip atsitiko todėl, kad mus apgaubė tiršti nesusipratimų ir pavydo rūkai, nesantaikos ir priešiškumo debesys, susiformavę dažnai dėl istorinių ir kultūrinių priežasčių, o ne vien dėl teologinių skirtumų“. Tačiau, pasak popiežiaus Pranciškaus, esame tikri, kad Dievas yra su mumis, kad mes visi esame jo kaimenė, kad esame jam brangūs. Jis keliauja su mumis ir kviečia mus į vienybę.

Anglikonų vadovas arkivyskupas Welby, komentuodamas tą patį pranašo Ezekielio tekstą, kalbėjo: „Mes negalime būti blogi ganytojai, nes tokių bus išsižadėta. Kai mes tarpusavy kovojame, kai liaujamės dalintis gailestingumu ir atleidimu, mes ne tik nusižengiame mūsų Viešpaties maldoje aiškiai išsakytam įsakymui, bet tampame savo avis ryjančiais ganytojais. Tuomet Bažnyčia tampa gladiatorių kovų cirku, kuriame pralaimėjusieji nesulaukia jokio gailestingumo“. „Mes taip pat negalime būti blogos avys, - kalbėjo anglikonų primas, - negalime užsidaryti savyje, nusigręžti nuo Išganytojo, tiesiančio ranką vargšui, migrantui, vergui, pabėgėliui... Turime džiaugtis  kiekvienu Viešpaties išvaduojamu žmogumi; mes patys esame pašaukti būti Viešpaties kojomis, rankomis ir lūpomis – lūpomis, kurios kviečia, rankomis, kurios paima, kojomis, kurios įveikia visas kliūtis“.

Mišparų pabaigoje popiežius ir anglikonų primas atnaujino siuntimą, suteiktą vyskupams, sudarantiems Anglikonų ir Romos Katalikų vienybės ir misijos komisiją. Į popiežiaus ir arkivyskupo maldos žodžius, vyskupai atliepė „taip, Viešpats tebūnie mano stiprybė“.  Po palaiminimo, vyskupai dviem eilėmis prieidami prie popiežiaus ir arkivyskupo, pasikeitė ramybės linkėjimu. (Vatikano radijas)