Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Bažnyčia pasaulyje

Naujasis Nobelio taikos premijos laureatas – vanagas tapęs balandžiu

Prezidentas Juan Manuel Santos su žmona Maria Clemencia Rodriguez po žinios apie Nobelio premijos skyrimą - AFP

2016/10/07 16:24

Spalio 7 dieną Nobelio komitetas iš Oslo paskelbė, kad 2016 metų šio itin svarbaus apdovanojimo gavėjas yra Kolumbijos prezidentas Juan Manuel Santos „už jo ryžtingas pastangas užbaigti daugiau nei penkiasdešimt metų trunkantį pilietinį karą, kuris kainavo mažiausiai 220 tūkstančių gyvybių ir perkėlė beveik šešis milijonus kitų asmenų. Apdovanojimas taip pat yra įvertinimas Kolumbijos žmonių, kurie nepaisant didelių sunkumų ir piktnaudžiavimų, neprarado teisingos taikos vilties, ir visų tų, kurie prisidėjo prie taikos proceso. Tai, ne paskutinėje vietoje, ir daugybės pilietinio karo aukų atstovų įvertinimas“, rašoma Komiteto motyvacijoje.

Prezidentas Santos taikos derybas su didžiausia sukilėlių grupuote FARC, kuri vadovaujasi marksistine ideologija, pradėjo prieš gerus penkerius metus. Rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje taikos procesas pasiekė viršūnę ir, tam tikra prasme, naują dugną. Rugsėjo 26 dieną taikos susitarimas – ne vien deklaracija, bet beveik trijų šimtų puslapių programa, apimanti teisingumo, politikos ir ekonomikos klausimus – buvo iškilmingai pasirašytas, dalyvaujant keliolikai prezidentų, JTO generaliniam sekretoriui ir kitoms aukšto lygio delegacijoms, tarp kurių ir Šventojo Sosto. Tačiau po savaitės, spalio 2-ąją, taikos susitarimas nedidele, pusės procento persvara buvo atmestas referendume, vėl bloškiant šalį į nesaugią ateities perspektyvą. Pozityvus faktas yra tai, kad ir lyderiai, kurie sakė „ne“ taikos susitarimui, paskubėjo pareikšti, kad jie nėra prieš pačią taiką, bet prieš kai kurias taikos susitarimo sąlygas. Referendumo rezultatai daug kam sukėlė šoką, nes apklausos aiškiai rodė, jog daugiau nei pusė kolumbiečių remia taikos susitarimą, tačiau lemiamu metu jie neatėjo balsuoti. Prezidentas Santos pareiškė, kad dirbs dėl taikos iki pat savo kadencijos pabaigos 2018 metais, o FARC lyderis Rodrigo Londono taip pat pareiškė, kad laikysis paliaubų ir gerbs pasirašytą taikos susitarimą, ieškant išeities iš situacijos.

Taika yra vienas didžiųjų Bažnyčios socialinės doktrinos klausimų, XX-XXI amžių popiežiai skyrė daug apmąstymų šią tema. Juose nuolatos primenama tai, ką 70 metų taikoje gyvenantys europiečiai pradeda pamiršti, tačiau daug kitų tautų, tarp kurių ir kolumbiečiai, gerai žino – taika nėra paprasčiausias „karo nebuvimas“, nėra lengva ir neateina savaime, bet reikalauja aktyvaus ir sąmoningo visų socialinių jėgų darbo bei tam tikrų sąlygų išpildymo, kaip tai gerai išreiškia garsusis apibendrinimas popiežiaus Pauliaus VI enciklikoje „Populorum progressio“, paskelbtoje 1967 metais – „išsivystymas yra naujasis taikos vardas“. Nes nerealistiška tikėtis taikos tarp asmenų ir tarp tautų, jei nelygybė tarp jų pernelyg didelė, jei vienų gerovė yra paremta kitų išnaudojimu be skrupulų. Ta pati logika galioja kalbant ne vien apie ekonomiką, bet ir apie politines teises, apie teisingumą ir, kaip pastaruoju metu pabrėžė popiežius Pranciškus, apie mūsų aplinką. Kita vertus, popiežiai akcentuoja, kad taikos nepasiekiama vien, nors ir būtinais, techniniais ir materialiniais sprendimais. Karo ir prievartos šaknys taip pat yra žmonių protuose, žmonių širdyse, jos turi būti raunamos ugdymo ir dvasinėmis priemonėmis.

Prezidento Santoso darbas ir patirtis gerai tai iliustruoja. Visų pirma, reikia pasakyti, kad jis nebuvo pacifistinių pažiūrų nuo pat pradžių. Dar visai neseniai jis ir jo pagrindinis priešininkas referendume, buvęs prezidentas Alvaro Uribe, kietos linijos rėmėjas, buvo artimi bendradarbiai. Prezidento Uribe valdymo metu, kai karas prieš sukilėlius buvo labai sustiprintas, Santos ėjo gynybos ministro pareigas ir, kaip jis pats yra pasakęs, „niekas nesmogė sukilėliams stipriau, nei aš“. Eidamas gynybos ministro pareigas susikrovė savo politinį kapitalą ir pelnė didžiulį populiarumą tarp žmonių. Tačiau 2010 metais laimėjęs prezidento rinkimus Santos atsisakė grynos jėgos ir keršto logikos, populiarios tarp prezidento Uribe šalininkų, tarp kurių nemažai tokių, kurie kategoriškai mano, kad derybos su FARC, po viso to, ką šalis patyrė, negalimos ir sukilėlius būtina parklupdyti smurtu.

Tuo tarpu Santos, nors ir nenutraukdamas karo, atvėrė galimybę taikai ir, itin svarbu, taikai, kuri būtų teisinga ir todėl ilgalaikė. Valdžia ir kariuomenė pripažino, kad nusikaltimų padarė ne vien sukilėliai, bet ir jos žmonės, pagal tarptautinės teisės rekomendacijas parengta amnestijos ir bausmių programa. Taip pat pripažinti objektyvūs socialiniai blogiai ir būtinybė reformuoti politines bei ekonomines struktūras, vėlgi, padedant tarptautinėms finansų organizacijoms. Parengti solidūs investicijų planai, skirti žemės ūkio perorientavimui, tame tarpe ir tų žemdirbių, kurie vertėsi augalų narkotinėms medžiagoms auginimu. Taigi, prezidento Santoso vizijoje sąlyga taikai yra sisteminės reformos, bet ne vien – taika, kad būtų tikra, turi būti priimta ne per spaudimą iš aukščiau, bet visų žmonių. Todėl ir buvo skelbtas referendumas, kurio rezultatai parodė, kiek daug visuomenėje pykčio ir susipriešinimo.

2015 metų interviu „Washington Post“ prezidentas Santos sakė, kad taikos procesas yra „sudėtingas, labai sudėtingas. Politinė kaina buvo didžiulė. Prieš penkerius metus mane perspėjo, kad taikos kūrimas labai skiriasi nuo to, ką aš dariau būdamas gynybos ministru. Kai juo buvau, buvau labai populiarus, o dabar, būdamas prezidentu, esu nepopuliarus, nes bandau pasiekti taiką. Daug lengviau kariauti ir gauti trofėjus. Bet šis (taikos) kelias yra pilnatviškesnis“. (Vatikano radijas) 

2016/10/07 16:24