Popiežiaus homilija: Saugokimės veidmainystės raugo

Jei norime ištikimai sekti Viešpačiu, visų pirma turime saugotis melo, neapgaudinėti savęs pačių ir nemeluoti kitiems, neveidmainiauti, kalbėjo popiežius Pranciškus penktadienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje komentuodamas šios dienos Evangelijoje skambėjusį Viešpaties įspėjimą: „Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės!“

„Atsimenu, kad kai buvome vaikai, - sakė popiežius, - karnavalo laikotarpiu, prieš gavėnią, močiutė kepdavo žagarėlius. Pagamindavo juos iš labai plonos tešlos. O kai įmesdavo į aliejų, tešla pradėdavo pūstis. Prakandus tokį žagarėlį paaiškėdavo, kad viduje jis tuščias. Močiutė tarmiškai juos vadindavo „melagiais“ – iš išorės jie atrodė dideli, o viduje buvo tušti, nieko juose nebuvo.  Jėzus mums sako: „saugokitės blogo fariziejų raugo“. Kas gi yra tas raugas? Tai veidmainystė. Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystės”.

Tasai žmogus, kuris lūpomis šaukiasi Viešpaties, bet jo širdis tuščia – tai veidmainys. „Veidmainystė tai vidinis pasidalinimas. Sakoma viena, o daroma kita. Tai tarsi dvasinė šizofrenija. Veidmainys apsimetinėja: dedasi geru, mandagiu, o rankoje už nugaros laiko peilį. Prisiminkime Erodą: kaip mandagiai jis priima Tris Karalius, o viduje tuo pat metu jis dreba iš baimės. Paskui, atsisveikindamas, jiems sako: „grįždami vėl užeikite, praneškite kur yra kūdikis, kad ir aš jį pagarbinčiau“, o iš tiesų jis nori jį nužudyti. Dviveidis apsimetėlis! Apgavikas! Jėzus, smerkdamas tuos įstatymo mokytojus, mini ir kitą veidmainystės formą: „Jie sako, bet nedaro“. Tai egzistencinis nominalizmas, tai įsivaizdavimas, kad pakanka vien kalbų. Ne. Reikia ne tik sakyti, bet ir daryti. Šitie veidmainiai nominalistai vien kalba ir nieko nedaro.  Be to, sakė popiežius, veidmainys nesugeba kritiškai žiūrėti į save. Jis niekada savyje nemato jokios dėmės, o tik kaltina kitus. Atsiminkime rąstą ir krislą. Štai kas yra veidmainystės raugas“.

Popiežius paragino pasižiūrėti į savo sąžinę ir pamąstyti su kokiu raugu mes augame. „Su kokia dvasia aš atlieku kasdieninius darbus? Su kokia dvasia meldžiuosi? Su kokia dvasia bendrauju su kitais žmonėmis? Ar su ugdančia dvasia? O gal tai tik oro burbulas?“ Labai svarbu, sakė popiežius, neapgaudinėti savęs, nekalbėti netiesos sau patiems. „Kaip nuoširdžiai vaikai atlieka išpažintį. Jie niekada išpažinties metu nemeluoja, nekalba abstrakčių dalykų. „Padariau tai, padariau anai...“, jie visada kalba konkrečiai. Dievo akivaizdoje ir kitų žmonių akivaizdoje vaikai kalba konkrečiai. Kodėl? Dėl to, kad juose yra geras raugas, kuris padeda jiems augti Dievo Karalystei. Visiems mums Viešpats tesuteikia malonę aiškiai suprasti koks raugas yra mumyse, su kokiu raugu aš gyvenu. Kas aš esu: lojalus, skaidrus asmuo ar veidmainys?“ (Vatikano radijas)