Soc. tinklai:

RSS:

App:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Vatikanas \ Įvykiai

Popiežius Pranciškus paskelbė septynis naujus šventuosius

Kanonizacijos Mišios Šv. Petro aikštėje - AFP

2016/10/16 13:30

Kanonizavimo Mišiose sekmadienio rytą po atviru dangumi Šv. Petro aikštėje dalyvavo dešimtys tūkstančių tikinčiųjų iš viso pasaulio, oficialios valstybių, vyskupijų  ir skaitlingos vienuolinių kongregacijų delegacijos.

Septyni nauji šventieji – viena moteris ir šeši vyrai, tarp pastarųjų du kankiniai, iš kurių vienas paauglys, vienuolijos broliukas, trys kunigai ir vyskupas, skleidė šventumą gyvenimo pavyzdžiu, tikėjimo liudijimu, Bažnyčios ir žmonių meile, ypač vargstančiųjų ir paskutiniųjų, kartais iki kraujo praliejimo. Tai -

Švč. Trejybės Elžbieta Catez (1880-1906) ir Saliamonas Leclerq (1745-1792) iš Prancūzijos, Juozapas Sanchez del Rio (1913-1928) iš Meksikos, Emanuelis Gonzalez Garcia (1877-1940) iš Ispanijos, Liudvikas Pavoni (1784-1849) ir Alfonsas Marija Fusco (1839-1910) iš Italijos, Juozapas Rožinio Gabrielius Brochero (1840-1914) iš Argentinos.

„Šių šviesių liudytojų pavyzdys ir užtarimas tepalaiko visų įsipareigojimus darbo ir tarnystės sferose, vardan Bažnyčios ir pilietinės visuomenės gerovės“, pasakė popiežius Pranciškus sekmadienį dėkodamas visiems apeigų dalyviams iš viso pasaulio, ypač oficialioms delegacijoms iš Argentinos, Ispanijos, Prancūzijos, Italijos ir Meksikos.

Apeigų pradžioje į popiežių visos Bažnyčios vardu kreipėsi kardinolas Angelo Amato, prašydamas paskelbti palaimintuosius šventaisiais ir tikinčiųjų asamblėjai perskaitė trumpas visų septynių palaimintųjų biografijas.

Asamblėjai su choru sugiedojus Visų Šventųjų litaniją, popiežius perskaitė formulę, skelbiančią šventaisiais Saliamoną Leclerq, Juozapą Sanchez del Rio, Emanuelį Gonzalez Garcia, Liudviką Pavoni, Alfonsą Marija Fusco, Juozapą Rožinio Gabrielių Brochero ir Švč. Trejybės Elžbietą Catez.

 

Popiežiaus Pranciškaus homilija

„Mišių pradžioje kreipėmės į Viešpatį malda: „Padaryk visagali amžinasis Dieve, kad būtume visada ryžtingai tau atsidavę ir kilnia širdimi tarnautume tavo didybei“ (Pradžios malda).

Mes patys negalime paruošti savo širdies, tik Dievas tai gali, tad ir to prašome Jį maldoje, maldaujame jo dovanos. Taip buvome įvesdinti į maldos tematiką, kuri yra šio sekmadienio Šventojo Rašto skaitinių centre ir kuri liečia taip pat ir mus, susirinkusius į kelių naujų šventųjų kanonizaciją. Jie pasiekė tikslą; maldos dėka jų širdys buvo dosnios ir ištikimos: jie meldėsi iš visų jėgų, jie kovojo ir laimėjo.

Turime melstis kaip Mozė, kuris buvo Dievo žmogus, maldos žmogus. Jį matome kovos su Amaleku epizode, stovintį ant kalvos, su pakeltomis rankomis; kartais kai pailsusios rankos nusvirdavo, pergalingi buvo priešai, tad Aaronas ir Huras, pasodinę Mozę ant akmens, prilaikė iškeltas jo rankas iki pat galutinės pergalės.

Toks yra dvasinio gyvenimo stilius, kurio iš mūsų reikalauja Bažnyčia: ne tam, kad laimėtume karą, bet kad laimėtume taiką!

Mozės epizode glūdi svarbi žinia: maldoje turime vieni kitus palaikyti. Nuovargis yra neišvengiamas, kartai visiškai pailstame, tačiau broliams padedant mūsų malda gali būti tęsiama, kol Viešpats iki galo užbaigs savo darbą.

Šv. Paulius, rašydamas savo mokiniui ir bendradarbiui Timotiejui, prašo jį laikytis ko jis yra esi išmokęs ir kuo yra tvirtai įtikėjęs (plg. 2 Tim 3,14). Tačiau ir Timotiejus pats vienas nebūtų galėjęs nieko nuveikti: neįmanoma be maldos laimėti ištvermės „mūšio“. Tačiau reikia ne atsitiktinės, nepastovios maldos, bet tokios, apie kurią kalba Jėzus šios dienos Evangelijoje: „reikia visuomet melstis ir nepaliauti“ (Lk 18,1). Toks yra krikščionių veikimo būdas: turi būti tvirta mūsų malda, kad tvirtas būtų tikėjimas ir liudijimas. Bet štai savyje išgirstame balsą: „Viešpatie, argi įmanoma nepavargti? Juk esame žmonės... Netgi Mozė pavargo!“ Tai tiesa, visi pavargstame. Tačiau nesame vieni, esame Kūno nariai! Priklausome Kristaus Kūnui, Bažnyčiai, kurios rankos dieną ir naktį pakeltos į dangų Prisikėlusiojo Kristaus ir Šventosios Dvasios buvimo dėka. Tik Bažnyčioje ir tik Bažnyčios maldos dėka gali būti tvirtas mūsų tikėjimas ir mūsų liudijimas.

Evangelijoje girdėjome Jėzaus pažadą: Dievas apgins savo išrinktuosius, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis (plg. Lk 18,7). Štai maldos paslaptis: šauk nepavargdamas, o jei pavargsti, prašyk pagalbos laikyti iškeltas rankas. Tokios maldos mus išmokė Jėzus ir jis mums suteikė Šventąją Dvasią. Malda – tai ne slapstymasis idealiame pasaulyje ar pasitraukimas į netikrą egoistišką ramybę. Priešingai, melstis – tai kovoti, leisti, kad ir Šventoji Dvasia melstųsi mumyse. Šventoji Dvasia mus moko melstis, vadovauja mūsų maldai, jos dėka mes meldžiamės kaip Tėvo vaikai.

Šventieji – tai vyrai ir moterys, kurie supranta maldos slėpinio gelmę. Tai vyrai ir moterys, kurie melsdamiesi kovoja, kurie leidžia, kad juose melstųsi ir kovotų Šventoji Dvasia; kovoja  iki galo, iš visų jėgų, ir galiausiai laimi, tačiau laimi ne vieni: Viešpats laimi juose ir su jais.  Taip pat ir šie septyni šiandien kanonizuoti liudytojai kovojo gerą tikėjimo, meilės ir maldos kovą. Dosnia ir ištikima širdimi tvirtai laikėsi tikėjimo. Jų pavyzdžio ir užtarimo dėka, Dievas tepadeda ir mums būti maldos vyrais ir moterimis; dieną ir naktį šauktis Dievo, nepavargti, leisti, kad Šventoji Dvasia melstųsi mumyse; melstis vieniems kitus palaikant, kad mūsų rankos būtų visą laiką iškeltos, kad nugalėtų Dievo Gailestingumas“.

* * *

Kanonizavimo ceremonijoje dalyvavo šalių bažnytinės ir vienuolijų delegacijos; neskaitant dviejų šventųjų iš Amerikos žemyno – meksikiečio paauglio, kankinio Juozapo Sanchez del Rio ir argentiniečio kun. Brochero, kiti penki šventieji – vienuoliai arba vienuolijų steigėjai.

Šv. Elžbieta iš Dižono – basoji karmelitė, mistikė, mirė XX amžiaus pradžioje būdama 26 metų amžiaus, vienuolyne gyvenusi tik penkerius metus. Dabar ji bus minima su kitomis įžymiomis karmeličių šventosiomis, greta Bažnyčios mokytojų Teresės Avilietės ir Kūdikėlio Jėzaus Teresės ir Europos globėjos Editos Stein. Šiuo metu daugiau kaip 11 000 basųjų karmeličių malda ir komtempliatyviu gyvenimu tarnauja Bažnyčiai 88 kraštuose.

Kun. Alfonas Marija Fusco – Šv. Jono Krikštytojo seserų kongregacijos steigėjas. Kongregacijos vienuolės, paprastai vadinamos „baptistėmis“ (krikštytojomis), yra aktyvaus apaštalavimo seserys – jos visų pirma rūpinasi vaikų ugdymu, senelių ir ligonių globa, talkina parapijų bendruomenėms, ypač katekizavimo sferoje. Šiandien apie aštuoni šimtai Šv. Jono Krikštytojo seserų darbuojasi šešiolikoje šalių Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje, Afrikoje ir Europoje.

Vienuolių kongregacijos steigėjas buvo taip pat šv. Liudvikas Pavoni. Jis įkūrė Nekaltai Pradėtosios Marijos sūnų kongregaciją, kuriai pavedė originalų jaunimo ugdymo ir profesinės formacijos metodą, įkvėpusi kitus žymius vargšų vaikų globėjus pvz. šv. Joną Bosco, šv. Juozapą Benediktą Cottolengo, šv. Leonardą Murialdo. Pavoni pagrindinį dėmesį skyrė visuomenės paribių jaunimo, ypač kurčių ir nebylių, taip pat valstiečių vaikų gerovei. Šiam darbui reikėjo ugdytojų; jų parengimui šventasis įsteigė vyrų kongregaciją, kurios nariai, apie šimtas kunigų ir šimtas broliukų šiandien darbuojasi Italijoje, Ispanijoje, Brazilijoje, Kolumbijoje, Meksikoje ir Eritrėjoje.

Šv. Saliamonas Leclerq, Krikščioniškų mokyklų brolių kongregacijos brolis ir mokytojas yra Bažnyčios kankinys, nužudytas per Prancūzų revoliuciją. Krikščioniškų mokyklų brolių kongregaciją įsteigė prancūzas kunigas, katalikiškų mokyklų pionierius šv Jonas Krikštytojas de La Salle, mokytojų dangiškasis globėjas. Šiandien kankinio šv. Saliamono kanonizavimu džiaugiasi tūkstančiai Krikščioniškų mokyklų dvasinės šeimos narių, įskaitant per šešis tūkstančius kongregacijos brolių ir dešimteriopai daugiau pasauliečių mokytojų, ugdančių arti milijono jaunuolių kongregacijos tūkstantyje mokyklų, veikiančių 84 pasaulio šalyse.

Vysk. Emanuelis Gonzalez Garcia, Malagos ir Palencijos vyskupas, Nazareto eucharistiečių misionierių seserų kongregacijos ir krikščioniškų darbų organizacijos steigėjas. Jo pagrindinis apaštalavimo rūpestis buvo sužadinti gyvą Eucharistijos meilę, ypač kreipiant tikinčiųjų pamaldumą ir pašvęstųjų pasiaukojimą „apleistam Tabernakuliui“, nes „čia yra Jėzus“. Šia misiją tęsia maždaug du šimtai kongregacijos seserų, kurių bendruomenės darbuojasi Argentinoje, Ispanijoje, Italijoje, Meksikoje, Peru, Portugalijoje, Venesueloje.

Kanonizavimo Mišiose dalyvavo oficialios valstybinės delegacijos. Argentinos delegacijai vadovavo Argentinos prezidentas Mauricio Macri su žmona ir dar kelių dešimčių asmenų valstybine delegacija. Kitų šalių delegacijoms vadovavo ministrai ir kiti aukšto rango valdžios atstovai. Visas delegacijas sekmadienio rytą dar prieš kanonizavimo apeigų pradžią priėmė popiežius Pranciškus: Ispanijos vidaus reikalų ministrą Jorge Fernandez Diaz, Prancūzijos gamtosaugos ministrę Segolene Royal, Italijos ministrę konstitucinėms reformoms ir santykiams su parlamentu ir Meksikos religijų reikalų antrąjį generalinį direktorių. (Vatikano radijas)

2016/10/16 13:30