Popiežius: Gerų ganytojų Viešpats neapleidžia

Geras sielų ganytojas nesivaiko galios ir turtų, bet visada yra su Jėzumi. Gero sielų ganytojo Jėzus neapleidžia; taip pat ir senatvėje, ligoje ir kančioje Jėzus visada yra su juo. Taip kalbėjo popiežius Pranciškus antradienio rytą aukotų Mišių homilijoje komentuodamas šią dieną skaitytą prieš mirtį rašyto apaštalo šv. Pauliaus Antrojo laiško Timotiejui ištrauką.

„Vienas, kaip elgeta, kitų paliktas, persekiojamas. Tačiau tai juk didysis Paulius – tasai, kuris girdėjo Viešpaties balsą, kurį Viešpats pašaukė! Jis keliavo iš vienos vietos į kitą,  daug iškentėjo dėl Evangelijos; jis padėjo apaštalams suprasti, jog Viešpats norėjo, kad ir pagonys priklausytų Bažnyčiai; jis buvo įkopęs į tokias dvasines aukštumas, kurių niekas anksčiau nebuvo pasiekęs. Dabar šį didįjį Paulių matome mažame kambarėlyje Romoje, laukiantį kuo baigsis Bažnyčioje vykstanti kova tarp judaizmo šalininkų šaltumo ir jam ištikimų mokinių. Taip baigiasi didžiojo Pauliaus gyvenimas – liūdesyje; be nuoskaudų ir kartumo, bet su vidiniu liūdesiu“.

Popiežius priminė ir kitus panašius pavyzdžius: Joną Krikštytoją – nukirsdintą kalėjimą dėl šokėjos užgaidos ir paleistuvės keršto; Maksimilijoną Kolbe – tiek daug nuveikusį Bažnyčiai ir mirusį lagerio celėje. Taip miršta kankiniai. Tačiau jų mirtimi viskas nesibaigia. Kaip sakė vienas pirmųjų amžių teologas, jų kraujas yra naujų krikščionių sėkla.

„Šitaip miršta kankiniai, Jėzaus liudytojai; jie yra kaip grūdai, kurie mirdami, pripildo pasaulį naujų krikščionių. Jei šitaip baigiasi sielų ganytojo gyvenimas, jam galbūt liūdna, tačiau jis nepasiduoda sielvartui, nes žino, kad Viešpats yra su juo. Jei ganytojas savo gyvenime rūpinasi viskuo tik ne jam patikėtais žmonėmis, jei jam svarbu galia, pinigai, įtaka – tai atėjus gyvenimo pabaigai, jis tikriausiai nebus vienas, jis tikriausiai bus apsuptas giminaičių, kurie tik lauks, kad jis greičiau mirtų ir jiems ką nors paliktų“.

Baigdamas antradienio Mišių homiliją, popiežius kalbėjo:

„Kai aš lankau senų kunigų slaugos namus, sutinku šaunių ganytojų, kurie visą savo gyvenimą paaukojo tikintiesiems. Dabar jie paliegę, paralyžiuoti, sėdintys invalido vežimėlyje, bet visada su šypsena veide. Jie nesiskundžia, jie džiaugiasi, nes Viešpats yra su jais. Jie pasitinka mane savo šviesiomis akimis ir klausinėja apie Bažnyčios gyvenimą, apie vyskupiją, apie pašaukimus. Jie iki paskutinės akimirkos yra tėvai, paaukoję gyvenimą dėl kitų.

Grįžkime prie Pauliaus, - sakė popiežius. Jis vienas, kaip elgeta, visų paliktas ir persekiojamas. Tik Jėzus jo neapleido. „Viešpats buvo su manimi”, rašė jis. Geras sielų ganytojas visada tai žino. Jei jis eina Jėzaus keliu, Viešpats bus su jais iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos. Melskimės už gyvenimą baigiančius ganytojus, laukiančius, kad Viešpats juos pasiimtų pas save. Melskimės, kad Viešpats jiems duotų jėgų, kad būtų jiems paguoda ir stiprybė, kad jie žinotų, jog ir ligoje bei vienatvėje, Viešpats yra su jais, yra jiems artimas. Viešpats tesuteikia jiems jėgų“. (Vatikano radijas)