Rocco Buttiglione: Europa plečiasi ar vienijasi?

Apie Europos praeitį ir ateitį parašyta daugybė veikalų. Šiandien Europos sinonimu yra tapusi Europos Sąjunga, apie kurią vieni kalba labai pesimistiškai, kiti labai optimistiškai, o treti ieško vidurio kelio: tiki šio gigantiško projekto prasme, tačiau ne bet kokia.

Italų profesorius Rocco Buttiglione, mąstytojas ir politikas katalikas, yra vienas iš tokių. Europos tema jo raštuose yra dažna ir ne vien kaip akademinis interesas, bet ir kaip gyvenimo uždavinys, dėl kurio verta dirbti.

Rocco Buttiglione svariai prisidėjo prie to, kad Popiežiškajame Laterano universitete Romoje būtų įsteigta „Europos institucijų istorijos ir filosofijos katedra“, pats čia darbuosis. Spalio 18 dieną, šiame universitete pradedant naujus akademinius metus, italų profesorius pateikė apmąstymą, dar kartą išryškindamas kelias mintis apie Europos prigimtį ir prasmę.

O ši anaiptol nėra vien finansinė ar ekonominė. Kaip ir euras nėra vien moneta, bet taip pat garantija, kad Vokietija nebeieškos kelio, kuris būtų atskiras nuo likusios Europos ar prieš Europą. Europos Sąjungos išplėtimas leido centrinės ir rytų Europos šalims pasirinkti ekonominio vystymosi taikoje kelią.

Politinis ir kultūrinis Europos projektas laimėjo daug pergalių, bet taip pat patyrė pralaimėjimą, buvo skausmingai sustabdytas. „Norėjome krikščioniškų vertybių Europos konstitucijoje, o negavome nei krikščioniškų vertybių, nei konstitucijos. Norėjome Europos susivienijimo, o gavome tik išsiplėtimą. Tai nėra tas pats dalykas. Europos susivienijimas reiškė, kad centrinės ir rytinės Europos šalys turėjo sugrįžti į europietiškų tautų bendruomenę atsinešdamos savo paveldą, sudarytą iš didžiųjų europietiškos kultūros vertybių, iš naujo atskleistų kovoje su totalitarizmu: krikščioniškas vertybes, bet, neatskiriamai, klasikines graikų, romėnų ir Apšvietos, liberalizmo ir socializmo tradicijų vertybes. Vertybes iš dalies konflikte, bet ir kovoje už teisingą savitarpio pusiausvyrą“, sakė Buttiglione, pabrėždamas, kad būtent iš tokios skirtingumų harmonijos kyla europietiškos kultūros gyvybingumas.

Deja, didysis judėjimas, taikos revoliucija, pagimdžiusi naująją Europą, greitai buvo nustumta į šoną. Europos suvienijimas neįvyko, tik išplėtimas. Išplėtimas ta prasme, kad vakarietiška vartojimo kultūra ir vulgarus materializmas užlieja buvusio komunistinio bloko šalis. Tarsi gyvenimui kartu nereikėtų vertybių ir bendrų šaknų, tik neapibrėžto humanitarizmo, ekonominės naudos, interesų ir rinkos taisyklės. Rodos, ne vien krikščioniškos vertybės, bet vertybės apskritai liko (Europos) konstitucijos išorėje. Pakviesta pasakyti kas tokia yra ir kuo tiki, Europos Sąjunga nepajėgė apibrėžti savo tapatybės. Traktatuose Europa sukūrė funkcionavimo taisykles, tačiau liko be sielos.

Tokia Europa, pastatyta ir narcisizmo ir egoizmo, pateiktų kaip teisės, atskleidė esanti trapi ir blaškoma įvykių. Prireikė solidarumo, bet jo nebuvo, nes tautos buvo jo neišmokytos ar atpratintos. Prieš tokią Europą dabar kyla populizmo bangos.

Pasak Rocco Buttiglione, neseniai jam lankantis Didžiojoje Britanijoje, buvo aišku, jog už išstojimą iš Europos Sąjungos balsavę britai puikiai suvokia, kad jų šalis negali pati viena plaukti per audringus XXI amžiaus vandenis, kita vertus, nesijautė Europoje kaip namuose ir panoro sugrįžti prie „senosios Anglijos“. Bet, klausė jis, ar tikrai esame priversti rinktis tarp šaltos biurokratinės imperijos ir šiltos iliuzijos apie sugrįžimą į praeitį, kuri jau praėjo visam laikui?

Europos institucijų istorijos ir filosofijos katedra Popiežiškajame Laterano universitete, priešingai, nori sugrįžti prie ankstesnio projekto, kuris troško įtikinti tautas, jog Europa gimsta ne iš jų išnykimo, o iš bendros pradžios. (Vatikano radijas)