Soc. tinklai:

RSS:

App:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Vatikanas \ Įvykiai

„Mortos grupės“ susitikimas Romoje. Aukų liudijimai, lietuvių dalyvių pastabos

Spaudos konferencija po "Mortos grupės" susitikimo - AP

2016/10/28 14:30

Spalio 27- osios popietę buvo surengta spaudos konferencija, kurioje kalbėjo „Mortos grupės“ prieš prekybą žmonėmis pirmininkas kardinolas Vincent Nichols, Argentinos federalinės policijos generalinis komisaras Nestor Roncaglia, Ispanijos  nacionalinės policijos vadovas Ignacio Cosidó Gutiérrez, aukštas britų pareigūnas Kevin Hyland,  seserys vienuolės Marine Biasibetti iš Mozabiko ir Rosita Milesi iš Brazilijos, padedančios prekybos žmonėmis aukoms, o taip pat tie, kurie pirmu asmeniu patyrė ir išgyveno šią tikrovę. 

Princess Inyang iš Nigerijos pasakojo, kaip ji, būdama jauna mergina, pateko į Italiją ir keletą metų dirbo prostitute, nors atvyko manydama, jog dirbs, kaip ir savo šalyje, virėja. Savo tariamiems „globėjams“ ji uždirbo 45 tūkstančius eurų, neskaičiuojant pragyvenimo išlaidų, patirdama ir matydama pasibaisėtinų dalykų, kol pagaliau atrado žmonių, kurie jai ištiesė pagalbos ranką. Šiandien ji pati dirba nevyriausybinėje organizacijoje, kuri padeda prekybos žmonėmis aukoms. Inyang pabrėžė tris dalykus: prieš prekybą žmonėmis reikia kovoti ne vien ten, kur aukos patenka, bet ir ten, iš kur jos atvyksta, šviečiant ir perspėjant, ypač jaunas merginas, apie tai, ką gali reikšti prekeivių žmonėmis pažadai. Antra, trūksta veiksmingo tarptautinio bendradarbiavimo tarp teisėsaugos institucijų šioje srityje. Trečia, pačioje Europoje reikia daugiau pagalbos centrų ir programų prekybos žmonėmis aukoms.

Chrystal iš Karibų regiono taip pat susiviliojo darbo pasiūlymu Europoje, norėdama išsigelbėti su vaikais iš skurdo ir smurtingo vyro. Tačiau atvykusi buvo paversta namų tarnaite, turinčia dirbti nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro, septynias dienas per savaitę, be teisės kalbėtis su kažkuo išorėje ir be kitų teisių. Deja, viena iš šeimų Londone, kurioms ji dirbo, buvo pasiturinčiam sluoksniui priklausantys nigeriečiai, gerbiami savo bažnytinės bendruomenės nariai. Prireikė kelių metų, kol moteris suprato, kokiu būdu gali išsilaisvinti iš savo vergovės ir kas gali padėti. Sunkumai neatėmė tikėjimo, bet jį sustiprino, priduria Chrystal, sakydama, kad „Viešpats padėjo įveikti visas aplinkybes“.

Laiminga pabaiga gali pasidžiaugti ir Al Bangura, gimęs Siera Leonėje. Pilietinio karo kontekste šeima, bijodama jo nužudymo, jį išsiuntė į Gvinėją. Čia pasimetusį jauną, penkiolikos metų vaikiną  sutiko ir jo pasitikėjimą įgijo vienas prancūzas, pažadėjęs išpildyti jo gyvenimo svajonę – žaisti futbolą. Po kurio laiko jis pateko į Londoną, tik ne į futbolo aikštelę, o į butą, kuriame jį išprievartavo vyresnis vyras, mat tikroji jo kelionės paskirtis buvo vyrų prostitucija. Jaunuolis pabėgo iš buto: „išsigandęs, įbaugintas aš nežinojau, kas darosi, nekalbėjau angliškai ir neturėjau į ką kreiptis pagalbos. Jaučiausi spąstuose“, - pasakojo jis. Pagaliau sulaukė pagalbos iš vieno jo kalba kalbančio asmens, kuris nupirko jam transporto bilietą iki imigracijos biuro. Šis suteikė pirminę pagalbą, nukreipė į prieglaudą. Ir čia, spardant su kitais kamuolį, vaikinas buvo pastebėtas ir šiandien iš tiesų yra profesionalus futbolininkas.

„Aš suprantu, kaip man pasisekė, kad ištrūkau. Liūdna, kad tiek daug kitų, mano situacijoje, ne. Valstybėse visame pasaulyje prekyba žmonėmis ne vien egzistuoja, bet klesti. Vakarų Afrikoje mano istorija nėra išimtis. Tūkstančiai jaunų vaikinų, tarp kurių ir norintys žaisti futbolą, siekia svajonės, kuri virsta košmaru. Grįžęs į namus aš girdžiu istorijų, panašių į manąją. Tiesa yra ta, kad vergovė nėra kažkas tolimose šalyse. Ji yra mūsų miestuose, miesteliuose, kaimynystėje. Ji vyksta šiame momente ir turi būti sustabdyta. Nusikaltėliai turi būti patraukti atsakomybėn... už mane, už kitas aukas, už jus“, - liudija kiek daugiau nei trisdešimt metų turintis vyras.

*

Po konferencijos kalbinome dar du Lietuvos delegacijos narius, Vidaus reikalų ministerijos kanclerį Algirdą Stončaitį ir Lietuvos policijos kapelioną kun. Algirdą Toliatą. Kokia situacija Lietuvoje ir kitur? Kodėl bendradarbiavimas tarp policijos ir Bažnyčios yra prasmingas, reikalingas?

Algirdas Stončaitis: Pabendravus dvi dienas su atstovais iš viso pasaulio, iš visų žemynų, gal ir keista, tačiau problemos, kurias matome, situacija Lietuvoje, žinoma, daug mažesniais masteliais, iš principo yra identiška tai, kuri visame pasaulyje. Pirmiausia, anksčiau kalbant apie prekybos žmonėmis aukas galvoje buvo turimas asmenų išvežimas seksualinių paslaugų teikimui. Aišku, ir šiandien ši industrija yra. Tačiau pragarišku greičiu vystosi kitos formos, tai pirmiausia darbas. Sunku įsivaizduoti, bet tai absoliuti vergovė. Žmonės pagrobiami, išviliojami, įdarbinami sunkiausiuose darbuose, kasyklose, krovininiuose laivuose, kitur. Jie neturi jokių galimybių susisiekti su išoriniu pasauliu, nei pareikalauti teisingumo ar laukti išvadavimo. Daugeliu atveju mes net nežinome, kiek tų aukų yra. Šiandien Lietuvai yra aktualu tai, kad nelegalus ar priverstinis darbas yra suprantamas per siaurai. Ir Lietuvoje yra problema, kad daug žmonių, jaunų, dažnai iš asocialių šeimų, yra įvairiais būdais išvežami į užsienį tiesiog vogimui. Pagrindinis darbas yra tiesiog vogimas, visokių prekių. Tai išsivystė iki tikros industrijos. Lietuvoje vedama baudžiamoji byla apie tikrą parduotuvę, skirtą tų vogtų daiktų pardavimui.

Kun. Algirdas Toliatas: (Prekybos žmonėmis) bylos yra be galo sudėtingos, teisėsauga viena negali apimti visų aspektų. Yra nukentėję, pažeisti, pažeminti ir išniekinti žmonės, kurie įbauginti ir bauginami. Norint, kad jie liudytų, kad nekeistų parodymų, nekalbant apie atvejus, kai norima tiesiog užsimiršti, reikia, kad kažkas kalbėtų, būtų šalia, nes kitaip niekas nesikeis. Neveiklumas ir toliau skatins tokį elgesį, tuos, kurie iš to gyvena. Jeigu būsime abejingi, nesudarysime galimybės apginti aukos ir teisingumo, visa tai tęsis, tai užburtas ratas. Jei neįsijungs ne vien Bažnyčia, bet ir visos nevyriausybinės organizacijos, kurios galėtų iš socialinės ar psichologinės pusės padėti, ne tik proceso metu, bet ir po to, kaip apsaugoti auką, kaip padėti jam ar jai atsistoti ant kojų, pratęst gyvenimą? Kaip padaryti, kad keistųsi mentalitetas žmonių, nes žmonės sako – „patys kalti, patys ieškojo laimės, išvažiavo, nepasidomėjo“ – vietoj to, kad pabandytų suprasti, jog čia suveikia labai skirtingos situacijos. Psichologiškai paveikiama, nusikaltėliai taikosi į jau pažeistus žmones, kurie griebiasi šiaudo, dažnai bėga nuo smurto artimoj aplinkoj, nuo visiško neturto. Ir žmogus nuo vilko ant meškos užšoka. Reikia būti subtiliems, jautriems. Kitas dalykas – pasitaiko piktnaudžiaujančių, pasitaiko nusikaltėlių, kurie patys bando tapti aukomis, norėdami išvengti atsakomybės. Šie dalykai yra susipynę. Jei nevyriausybinės organizacijos ir policija  nebendradarbiaus ir nepadės vieni kitiems, neaugins tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo, nieko nebus. Čia nėra kalbama apie bylą, kurią ištyrei per dešimt dienų, čia kalbama apie pusę metų, metus, du. Ir reikia veikti labai greitai, kadangi šiais laikais žmonės labai greitai juda, yra naujosios technologijos. Užsiimantys tais nešvariais dalykais yra turtingi ir gali nusipirkti geriausią gynybą. Reikia pasitelkti visas įmanomas priemones, ypač žmogišką sąmoningumą. Jei žmonės pradės to netoleruoti – „kaip mes galime šiais laikais dar toleruoti vergovę?“ – jei žmonėms tai taps visiškai nepriimtina, galbūt tai taptų atneštų pasikeitimą. O nusikaltėliai patys tokių pinigų neatsisakys. (Vatikano radijas)

2016/10/28 14:30