Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Susitikimai

Pranciškus papasakojo su kokiu nusiteikimu keliauja į Reformos jubiliejų

Pranciškus sveikina Upsalos liuteronę arkivyskupę primę Antje Jackelen, šalia jos sutuoktinis Heinz Jackelen - AFP

2016/10/29 14:25

Labai ilgai 16 amžiaus pirmos pusės įvykiai, kuriuos šiandien apima „Reformos“ terminas, buvo vaizduojami, kaip išsivadavimas iš korumpuotos ir autoritarinės katalikų Bažnyčios bei sugrįžimas prie pirmosios, tyrosios krikščionybės, o iš kitos pusės, kaip piktosios dvasios veikiamų eretikų ar schizmatikų maištas, suskaldęs Kristaus Bažnyčią.

Augant atstumui laike ir erdvėje, kaupiant istorinį, teologinį ir gyvenimišką vienas kito pažinimą, keičiantis pasauliui, tapo aišku, kad abi šios pasakojimo linijos yra pernelyg paprastos kalbant tiek apie praeitį, tiek apie ateitį. Toks sąmoningumas, iš abiejų pusių, ir leido pakviesti popiežių į „Reformos jubiliejų“, o šiam sutikti dalyvauti.

Jėzuitų savaitiniame žurnale „Civiltà Cattolica“ paskelbtas interviu rodo, su kokiomis nuostatomis popiežius Pranciškus ateinančiomis dienomis vyks į Švediją, kur dalyvaus Reformos jubiliejaus pradžios atidarymo renginiuose. Rugsėjo pabaigoje popiežių kalbino švedų jėzuitas Ulf Jonsson ir italų jėzuitas Antonio Spadaro.

„Man galvoje vienas žodis: prisiartinti. Mano viltis ir mano lūkestis yra prisiartinti, priartėti prie savo brolių ir seserų. Artumas yra gerai visiems. Atstumas susargdina. Kai nutolstame, užsidarome savyje, tampame uždarais blokais, nepajėgiantys susitikti. Mus apima baimės. Reikia išmokti save peržengti, kad susitiktume su kitais. Jei to nedarome, taip pat ir tarp mūsų, krikščionių, susergame pasidalijimu. Mano lūkestis yra žingsnis link artumo, būti arčiau savo brolių ir seserų, kurie gyvena Švedijoje“, - sakė popiežius Pranciškus, paklaustas apie tai, ko jis viliasi iš šios kelionės.

Jis pasidalijo atsiminimais apie savo santykius su liuteronais, kurių būta tiek asmeninių, tiek institucinių. Pirmą kartą, septyniolikos metų amžiaus, dalyvavo liuteroniškose apeigose, kai tuokėsi jo bičiulis iš darbovietės. Kita kontakto patirtis buvo gilesnė: jau dirbant universitete, teologijos fakultete, sumanė pakviesti į savo vedamą dvasingumo teologijos kursą ir liuteronų teologijos fakulteto profesorių, gimusį Švedijoje, Anders Ruuth. Tuo metu, pasakojo popiežius, jam buvo nelengva viduje, jis atvėrė širdį liuteroniui profesoriui ir šis iš tiesų labai jam padėjo. Ryšys su juo išliko iki pat Anders Ruuth mirties. Po to, jau tapus vyskupu Buenos Airėse, turėjo institucinių kontaktų su tuometiniu Upsalos liuteronų arkivyskupu primu. Pranciškus paminėjo danų pastorių Albert Andersen, pastorių argentinietį David Calvo, teologę liuteronę Mercedes Bachmann. Jau Romoje susipažino su Švedijos Bažnyčios arkivyskupe prime Antje Jackelen ir jos vyru, „labai mielais žmonėmis“, vyko pamokslauti į Romos liuteronų Bažnyčią. Tai šaunūs žmonės, bet, pakartojo popiežius, Anders Ruuth buvo tas, kuris ypač paliko ženklą jo gyvenime, apie kurį jis atsimena šiltai ir dėkingai.

Klausimas apie tai, ko katalikai galėtų semtis iš liuteroniškos tradicijos, jam asocijuojasi su dviem žodžiais – „reforma“ ir „Raštas“, sakė Pranciškus. Liuteris siekė reformos sunkiu Bažnyčiai metu, norėjo išspręsti sudėtingą situaciją. Vėliau šis siekis, taip pat ir dėl politinių priežasčių, tapo atsiskyrimo „būsena“, o ne visos Bažnyčios reformos procesu, kuris yra fundamentalus: Bažnyčia visada yra reformoje. Antra, Liuteris daug padarė, kad liaudis rankose turėtų Šventąjį Raštą.

Kokie yra būdai tęsti ekumeninį dialogą, kokios priemonės yra geriausios? Būtina tęsti teologinį dialogą, kurio vienas iš didžiųjų pasiekimų yra bendra deklaracija apie nuteisinimą. Jis asmeniškai, anot popiežiaus, mano, jog reikia telktis bendrai maldai ir gailestingumo darbams, bendriems darbams, dėl ligonių, vargšų ir kalinių. Taip pat svarbu kartu dirbti švietime.

Turi būti aišku, pabrėžė Šventasis Tėvas, kad bažnytiniame lauke prozelitizmas yra nuodėmė. Bažnyčia auga ne per prozelitizmą, o per trauką. Prozelitizmas yra nuodėmingas elgesys. Kalbėtis, melstis, dirbti kartu – toks yra kelias. Nereikia pamiršti ir kraujo ekumenizmo, kai susimaišo įvairių konfesijų krikščionių kraujas, nužudytų būtent todėl, kad jie krikščionys, o ne katalikai, liuteronai, kalvinistai ar anglikonai.

Popiežiaus kelionė į Švediją nėra vien susitikimas su protestantais, bet taip pat apsilankymas vienoje iš labiausiai sekuliarizuotų šalių pasaulyje. Ką paranda netikintis žmogus? Atsakydamas į klausimą popiežius patikslino, jog geriau kalbėti ne apie praradimą, o apie nepakankamai išvystytą transcendencijos sugebėjimą. Būtent šis sugebėjimas padaro vietos Dievui, jo trūkumas – uždaro žmogų. Kitas dalykas – atverti kitą žmogų transcendencijai padeda ne tiek žodžiai, kiek darbai ir pats gyvenimas. Pats gyvenimas to, kuris gyvena transcendencija, kalba ir liudija.

Katalikai Švedijoje neturi būti „saviškių ratas“, tai prieštarautų tam, kas yra „katalikas“, gyvenantis savo tikėjimu atviroje ir ekumeninėje dvasioje, vėliau pridūrė Pranciškus, jėzuitams konkrečiau siūlydamas remtis šventojo Petro Favro, visada kelyje, visada atviro, pavyzdžiu. „Eiti, melstis kartu. Nelikti uždariems nelanksčiose perspektyvose, nes jose nėra reformos galimybės“, pakartojo popiežius, apibendrindamas savo nusiteikimą prieš kelionę į Švediją. (Vatikano radijas)    

2016/10/29 14:25