Sacharovo premija – dviem buvusioms islamistų vergėms jazidėms

Kasmet Europos Parlamento įteikiama Sacharovo premija už minties laisvę yra aukščiausias, didžiausią prestižą turintis Europos Sąjungos apdovanojimas žmogaus teisių srityje. Andrejus Sacharovas buvo garsus rusų mokslininkas ir disidentas.

Įteikdamas jo vardo premiją Europos Parlamentas pabrėžia du dalykus: viena vertus, Europos Sąjungos įsipareigojimą žmogaus teisėms, antra vertus, atkreipia pasaulio dėmesį ir drąsina tuos, kurie tampa žmogaus teisių šaukliais kartais labai sunkiose ir pavojingose aplinkybėse.

Šiemetinė Sacharovo premija dar kartą akis kreipia į Artimuosius Rytus, į karo deginamas Irako ir Sirijos žemes. Ji skirta dviem jaunoms moterims jazidėms Nadia Murad ir Lamiya Aji Bashar, 23 ir aštuoniolikos metų amžiaus.

Šios moterys, rašoma premijos motyvacijoje, „išgyveno „Islamo valstybės“ seksualinę vergovę ir tapo atstovėmis moterų, kurios išgyvena „Islamo valstybės“ seksualinio smurto kampaniją. Jos yra viešos advokatės jazidų bendruomenės Irake, religinės mažumos, atsidūrusios islamistų genocidinės kampanijos centre“.

Tame pat pranešime primenamos 2016 metų Sacharovo premijos laureačių gyvenimo aplinkybės: 2014 metų rugpjūčio 15-iąją islamistai išžudė visus vyrus ir jaunuolius jų kaimelyje, Kocho. Buvo išžudyta ir apie aštuonias dešimtys senyvo amžiaus moterų, teroristų akyse nebeturėjusių vertės. Likusios moterys ir vaikai buvo pavergti. Visos jaunos moterys, tarp kurių Nadia Murad ir Lamiya Aji Bashar, buvo keletą kartų parduotos ir nupirktos seksualiniam išnaudojimui iš tų pusės, kurie išžudė jų brolius ir tėvus. Murad skerdynių dieną neteko šešių brolių ir motinos. Aji Bashar į seksualinę nelaisvę pateko su kitomis šešiomis seserimis. Jos taip pat buvo priverstos gaminti savižudžių liemenes.

2014 metų lapkritį Nadia Murad ištrūko iš islamistų teritorijos, pasiekė pabėgėlių stovyklą šiaurės Irake, galiausiai Vokietiją. 2015 metų gruodžio 18 dieną ji buvo pakviesta liudyti JTO Saugumo taryboje. Atitekusi vienam teroristui, atsisakiusi atsiversti į islamą, ji buvo jo išprievartauta, keikiama, verčiamai nepadoriai rengtis ir skolinama bendražygiams. Neiškęsdama prievartavimų ir kankinimų ryžosi bėgti, buvo pagauta. „Tą naktį jis mane sumušė, išrengė ir paliko kambaryje su šešiais kovotojais. Jie tol tęsė nusikaltimą prieš mano kūną, kol netekau sąmonės. Praėjus trims mėnesiams po mano pagrobimo pagaliau sugebėjau pabėgti. Dabar gyvenu Vokietijoje. Ačiū Vokietijai, kuri sutiko mane gydyti“, pasakojo jauna mergina. Ji pabrėžė, kad jos asmeninė drama buvo tik maža dalis sąmoningos kampanijos. Tūkstančiai vyrų jazidų buvo išžudyta, o Mosule ji matė tūkstančius jazidžių, kaip ir ji. „Islamo valstybės“ tikslas buvo vienas, sunaikinti jazidų tapatybę jėga, prievartavimu, vaikų rekrūtavimu, šventų vietų sunaikinimu, išprievartavimai buvo naudojami kaip jazidžių moterų ir merginų sunaikinimo priemonė, siekiant kad šios moterys niekad negrįžtų į normalų gyvenimą. Nadia Murad kreipėsi į valstybių atstovus prašydama sustabdyti tokį terorą ir vildamasi, kad „žmogiškumas dar nėra miręs“.

Panašų likimą patyrusi Aji Bashar pabėgo keliais mėnesiais vėliau už Murad, išgyvenusiems šeimos nariams sumokėjus pinigus prekeiviams už slaptą jos pergabenimą. Jau beveik ištrūkus iš islamistų teroristų kontroliuojamos teritorijos automobilis užvažiavo ant minos, kuri vietoje užmušė jos dvi jaunas bendrakeleives jazides, o ją pačią smarkiai sužalojo: Aji Bashar neteko vienos akies, jos veidas yra stipriai ir regimai nudegintas. Bet, kaip ji pakomentavo vėliau, „tai buvo verta, nes gyvenimas „Islamo valstybėje“ buvo baisesnis už mirtį“. Ją taip pat priglaudė Vokietija. Pagijusi ji taipogi pradėjo liudyti apie jazidų ir kitų islamistų aukų dalią bei padėti joms reabilituotis. 

Nors "Islamo valstybės" neapykanta jazidų mažumai išskirtinė, daugybė krikščionių šeimų, patekusių į jų rankas, taip pat pakartojo Sacharovo premijos laureačių likimą: atsiversti atsisakę, pabėgti nespėję vyrai buvo nužudyti, o moterys parduotos.

Galima pridurti, kad kiti Sacharovo premijos finalistai buvo turkas žurnalistas Can Dundarn ir Krymo totorių lyderis Mustafa Dzhemilev. Pirmasis buvo areštuotas ir nuteistas už reportažą apie tai, kaip turkų slaptosios tarnybos gabena ginklus sukilėliams į Siriją. Jis išgyveno pasikėsinimą į gyvybę ir šiuo metu gyvena tremtyje. Antrasis daug metų vykdė disidentinę veiklą Sovietų Sąjungoje, gindamas savo bendruomenės teises, o po to, kai Rusija aneksavo Krymą, vėl atsidūrė toje pat padėtyje. (Vatikano radijas)