Kalinių jubiliejus. Kristaus dvasia ir iš kalinio gali padaryti šventąjį

Vatikane sekmadienį švęstas Kalinių jubiliejus – beprecendentinis įvykis Romos Bažnyčios ir Šventųjų metų istorijoje. Popiežiaus Šv. Petro bazilikoje aukotose Mišiose su kitais tikinčiaisiais dalyvavo maždaug tūkstantis nuteistų asmenų, atliekančių bausmę kalėjimuose, nepilnamečių kolonijose, namų arešte arba kurių laisvė kitaip apribota. Popiežiui Mišiose Šv. Petro bazilikoje patarnavę ministrantai irgi buvo kaliniai, parinkti iš trijų Italijos kalėjimų: Brešios, Busto Arsicijaus ir Palermo.

Apaštalai Petras ir Paulius irgi buvo kaliniai, - priminė popiežius Pranciškus prieš kiek daugiau nei metus lankydamasis Palmasolos Santa Cruz kalėjime Bolivijoje, kuris garsėja kaip vienas iš didžiausių visoje Pietų Amerikoje. Popiežius Pranciškus kaliniams tąsyk atviravo, kad nuo seno jaučia ypatingą ryšį su gyvenančiais kalėjimuose ir kad jo prisirišimą prie bausmę atliekančių asmenų lemia žinojimas, kad ir jis nusidėjėlis, kuriam reikia gailestingumo.

„Kaskart, kai peržengiu kurio nors kalėjimo slenkstį, eidamas laikyti pamaldų arba aplankyti kalinių, visada pagalvoju, kodėl kali jie, o ne mes? Aš turėčiau būti čia, esu vertas čia būti. Jų nuosmukiai galėjo būti mano, nesijaučiu geresnis už esančiuosius priešais mane. Tad imu kartoti ir melstis: kodėl jis, o ne aš? Tai gali šokiruoti, tačiau mane paguodžia šv. Petras: jis išsigynė Jėzaus, bet Jėzus vis tiek jį pasirinko“, pasakoja popiežius Pranciškus knygoje „Dievo vardas -  gailestingumas“.

Popiežiai visais laikais ragindavo neužmiršti kalėjimuose esančių žmonių ir patys juos lankydavo, nors lankymo paprotys laikinai buvo nutrūkęs dėl konflikto su Italija, kai po Romos užėmimo devynioliktajame šimtmetyje popiežiai pasiskelbė kaliniais Vatikane. Pirmasis praėjusiame šimtmetyje atgaivinęs kalinių lankymo paprotį buvo šv. Jonas XXIII, kai apsilankė pagrindiniame Romos kalėjime „Regina Caeli“. „Geruoju“ vadinamas popiežius tiesiog „atskubėjo“ pas kalinius 1958 metų antrąją Kalėdų dieną, praėjus tik porai mėnesių po jo išrinkimo. Šv. popiežius Jonas su kaliniais paprastai ir nuoširdžiai pasidalijo prisiminimu apie vieną savo giminaitį, įkalintą už brakonieriavimą. „Kartais taip gali būti, net kai nėra blogų ketinimų. Tačiau suklydus reikia sumokėti, o mes privalome savo aukas skirti Viešpačiui. Broliai, štai kokia didinga krikščionybė“, pasakė kaliniams šv. Jonas XXIII.

Stiprią gailestingumo žinią pasiuntė šv. Jonas Paulius II Romos kalėjime 1983 metais privačiai aplankęs jį nužudyti bandžiusį žmogžudį Mehmetą Ali Agca, kuriam viešai atleido rytojaus dieną po nepasisekusio pasikėsinimo į jo gyvybę. Po dvidešimt minučių trukusio privataus pokalbio šv. Jonas Paulius II pasakė, kad tai, ką jie šnekėjosi yra jų paslaptis. „Su juo kalbėjausi kaip kalbama su broliu, kuriam atleidau ir kuriuo pasitikiu“, pasakė anuomet Jonas Paulius II.

Kitą kartą popiežius Jonas Paulius II lankydamas kalinius Poggioreale kalėjime Neapolyje 1990 metais, tame pačiame, kuriame popiežius Pranciškus lankėsi praėjusiais metais, išklausęs susirūpinusių kalinių būgštavimus dėl būsimos reintegracijos laisvėje patikino kalinius, jog „Kristus visuomet žvelgia į tai, kas žmogaus širdyje, pasitiki žmoguje esančiomis galiomis, kurios su Šventosios Dvasios pagalba gali ir iš kalinio gali padaryti šventąjį. Ir netrūksta tai įrodančių istorinių pavyzdžių“, pridūrė šv. Jonas Paulius II.

Įsimintinos taip pat Mišios, kurias šv. Jonas Paulius II aukojo Romos kalėjime „Regina Caeli“ per 2000 Šventuosius metus, kai Bažnyčioje buvo švenčiamas Didysis krikščionybės jubiliejus. Jis ir tą sykį kvietė kalinius „stengtis visomis išgalėmis siekti naujo gyvenimo per susitikimą su Kristumi“, linkėjo, kad kiekvienas „patirtų išlaisvinančią Dievo meilę“:

„Pats Kristus, Dievo sūnus, tapo kaliniu, leido, kad jam surištų rankas, o paskui prikaltų prie kryžiaus kaip tik tam, kad Jo Dvasia pasiektų kiekvieno žmogaus širdį“, pasakė šv. Jonas Paulius II. Pasak jo, „bausmė ir kalėjimai turi prasmę jei greta poreikio užtikrinti teisingumą ir atgrasyti nuo nusikaltimo, tarnauja žmogaus atsinaujinimui, suteikia galimybę suklydusiems susimąstyti ir pakeisti gyvenimą, kad galėtų visaverčiai sugrįžti į visuomenę“. (Vatikano radijas)