UNESCO būstinėje Paryžiuje - seminaras apie ekologiją Bažnyčios mokyme

Lapkričio 9 dieną UNESCO būstinėje Paryžiuje surengtas seminaras apie „integralią ekologiją“ Bažnyčios socialiniame mokyme, ypač popiežiaus Pranciškaus enciklikoje „Laudato Si“. Tarp kitų, dalyvavo ir pasisakė Irina Bokova, UNESCO generalinė direktorė.

Kardinolas Peter Turkson, pagrindinis pranešėjas, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas, savo pastabas pradėjo primindamas, kad pavienių užuominų apie aplinką ir ekologiją rasime ir Leono XIII mokyme, XIX amžiaus pabaigoje. Tačiau kertinį akmenį padėjo Paulius VI, pradėjęs plėtoti organišką ir sisteminį apmąstymą ekologijos ir žmogaus tema, perspėjęs, kaip kad apaštaliniame laiške „Octogesima adveniens“, jog žmogus rizikuoja tapti auka gamtinės degradacijos, nulemtos jo paties. Paulius VI ypatingai daug dėmesio skyrė vystymosi temai, tad pro jo akis nepraslydo sąsaja tarp skurdo ir aplinkos išnaudojimo.

Dar sistemiškiau apie ekologiją mąstė šv. Jonas Paulius II. 1987 metų enciklikoje „Sollicitudo rei socialis“ šis popiežius aptarė tai, kaip organiškai viskas yra susiję. Todėl tas, kuris paiso tik savo ekonominių interesų, bet visai negerbia kitų gyvybės kategorijų ar negyvosios gamtos, galiausiai bus „nubaustas“. Panašiai žmogus, apgaulingai įsitikinęs, kad jo dominavimas yra absoliutus, gali negrįžtamai pažeisti išteklių prieinamumą, padarydamas žalą sau pačiam ir ypač būsimoms kartoms. Pasak Jono Pauliaus II, mūsų moralumas ar mums tenkantys moraliniai reikalavimai apima ne vien mus pačius ar mūsų elgesį su kitais asmenimis, bet ir mūsų elgesį su aplinka. Beje, Jonas Paulius II brėžė paralelę tarp „gamtinės aplinkos“ ir „žmogaus aplinkos“, tarp „gamtinės ekologijos“ ir „žmogiškos ekologijos“: kaip aplinkos išsaugojimui reikia gerbti kai kuriuos dėsnius ar ribas, taip reikia gerbti kai kurias prigimtines ir moralines struktūras, norint žmogaus ir visuomenės integralumo išsaugojimo.

Daug puslapių ekologijos ir žmogaus temomis yra parašyta Benedikto XVI mokyme, kuris įvairiomis progomis išplėtė savo pirmtakų mintis. Pagrindinės jo mintys yra apibendrintos enciklikos „Caritas in veritate“ ketvirtajame skyriuje apie „Tautų vystymąsi, teises ir pareigas, ir aplinką“. Čia taip pat pabrėžiamos sąsajos tarp gamtos ekologijos ir žmogaus ekologijos, būtinybė mąstyti apie šiuos du matmenis kartu.

Nauja kolona Bažnyčios mokyme ekologijos tema yra popiežiaus Pranciškaus 2015 metų birželio viduryje, prieš 18 mėnesių, paskelbta enciklika „Laudato si“, kurioje remiantis tiek bibline tradicija, tiek socialinių ir gamtinių mokslų rezultatais, parodoma kaip visi žmonės yra susiję ir paliečiami gamtinės aplinkos sąlygų ir tokių reiškinių, kaip piktnaudžiavimas ištekliais ar tarša. Niekas nebegali apie save mąstyti atskirai nuo kitų. Ir todėl visi turime atsakomybę, visi turime dialoguoti, būti sąžiningais ir peržengti paskirus interesus ir egoizmus.

Vienas iš enciklikos tikslų buvo padėti suprasti, koks skubus ir milžiniškai didelis yra poreikis imtis priemonių, kad nebūtų pakenkta dar daugiau tiek aplinkai, tiek vargšams, nes, kaip minėta, tai susiję matmenys. Pranciškus taip pat kritikavo kai kurias mentaliteto nuostatas, kurios būdingos modernybei, kaip kad „technokratinę paradigmą“, įsitikinimą, jog realybė, tame tarpe ir žmogaus gyvybė, yra vien objektai, kuriais galima be galo ir savavališkai manipuliuoti dėl naudos ar rezultatų, be jokio etinio mąstymo. Mums reikėtų „atsiversti“ iš tokios pasaulėžiūros. Popiežiui Pranciškui brangi „integralios ekologijos“ sąvoka, apimanti tiek natūralios aplinkos, tiek visuomenės, tiek asmens poreikius. „Mes gavome žemę tarsi sodą iš Kūrėjo rankų, nepalikime tiems, kurie ateis po mūsų, vien dykumą“, - sakė kardinolas Turkson, dar kartą pabrėžęs, kad rūpestis „bendrais namais“ yra visų reikalas. (Vatikano radijas)