Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Susitikimai

Klausimas Pranciškui: ką reiškia Gailestingumo metai?

Popiežiaus interviu - RV

2016/11/18 17:09

Kas suvokė esąs labai mylimas, pradeda išeiti iš blogo uždarumo, kuris verčia nekęsti kitų ir savęs pačių. Tikiuosi, kad daug žmonių suvokė esą mylimi Jėzaus ir leidosi būti Jo apkabintais. Gailestingumas yra Dievo savybė ir taip pat Jo silpnybė. Dėl gailestingumo visad atleidžia, užmiršta nuodėmes. Man patinka galvoti, kad Visagalis turi trumpą atmintį. Kartą atleidęs, pamiršta. Nes džiaugiasi atleisdamas. Man to pakanka. Kaip svetimavusiai moteriai iš Evangelijos, nes „ji labai mylėjo“. „Nes Jis labai mylėjo“. Visa krikščionybė yra čia, - sakė popiežius Pranciškus interviu, kuris paskelbtas Gailestingumo jubiliejaus išvakarėse, lapkričio 18-ąją, Italijos katalikų dienraščio „Avvenire“ puslapiuose.

Pasak jo, Jėzus neprašo didelių gestų, tik atsidavimo ir pripažinimo. Šventoji Teresė iš Lisieux, kuri yra Bažnyčios Mokytoja, kalbėdama apie savo „mažąjį kelią“ link Dievo, mini atsidavimą vaiko, kuris visiškai pasitikėdamas užmiega tarp tėvo rankų, taip pat, kad artimo meilė negali būti užrakinta. Meilė Dievui ir meilė artimui yra neatskiriamos.

Ar buvo pasiekti tie tikslai, dėl kurių Jubiliejus buvo paskelbtas? Bet aš neturėjau plano, - atsakė Pranciškus. – Paprasčiausiai dariau tai, ką man įkvėpė Šventoji Dvasia. Dalykai atėjo savaime. Leidausi vedamas Dvasios. Reikėjo tik būti paklusniam Dvasiai, leisti jai veikti. Bažnyčia yra Evangelija, Jėzaus Kristaus darbas. Nėra idėjų kelias ar būdas jas įtvirtinti. Ir Bažnyčioje dalykai atsiranda, kai laikas pribręsta, kai atsiveria.

Pranciškus išvardijo keletą pavyzdžių, kurie rodo, kaip Dvasia subrandino laiką Jubiliejui. Iškilmingoje Vatikano II Susirinkimo atidarymo kalboje „Gaudet Mater Ecclesia“ Jonas XXIII priminė „gailestingumo vaistą“, Paulius VI „gerajame samarietyje“ matė sau modelį, šv. Jonas Paulius II antrąją encikliką skyrė „Dives in misericordia“ ir įsteigė Dievo gailestingumo šventę. Benediktas XVI kalbėjo apie tai, kad vienas iš Dievo vardų yra „Gailestingumas“. Tai atramos. Dvasia brandina procesus Bažnyčioje, kol išsipildo.

Tai, kad visa žmonija gali patirti atleidimą yra toji malonė, kurią skelbia apaštalinė tarnystė. Bažnyčia egzistuoja tik kaip įrankis perduoti žmonėms gailestingąjį Dievo planą. Susirinkime Bažnyčia pajuto atsakomybę būti pasaulyje kaip gyvas Dievo meilės ženklas. Per (dokumentą) „Lumen gentium“ pakilo iki savo prigimties ištakų: Evangelijos. Tai perkelia krikščioniško dėmesio ašį nuo tam tikro legalizmo, kuris gali būti ideologinis, prie Dievo asmens, kuris tapo gailestingumu per Sūnaus įsikūnijimą. Kai kurie, kaip rodo replikos „Amoris laetitia“, ir toliau to nesupranta, (jiems) balta arba juoda, nors iš tiesų gyvenimo sraute reikia skyrimo. Susirinkimas tai pasakė, tačiau istorikai tvirtina, jog tam, kad Susirinkimas būtų gerai sugertas Bažnyčios kūne, reikia vieno šimtmečio. Dabar jį įpusėjome.

„Avvenire“ žurnalistė palietė ekumenizmo temą, primindama, kad per Pranciškaus pontifikatą netrūko svarbių susitikimų: su ortodoksų ganytojais Baltramiejumi ir Jeronimu Lesbo saloje, su Maskvos patriarchu Kirilu Kuboje, su kitomis ortodoksų ar rytų Bažnyčių galvomis, tarp kurių ir su tais, kurie nesimpatizuoja ekumeniniam judėjimui. Paskutinis tikrai svarbus įvykis buvo kelionė į Lundą, į Švediją, liuteronų kvietimu, Reformacijos jubiliejaus atidarymo iškilmei.

Ir čia, pasak Pranciškaus, jis paprasčiausiai ėjo jau anksčiau nutiestu ir subrandintu keliu, nebandydamas kaip nors jo priverstinai „pagreitinti“. Ir susitikimas Lunde buvo subrandintas per daugelį metų. Kita vertus, vienybės paieškos yra viena iš Romos vyskupo misijos dalių, siekiant atsiliepti į paties Jėzaus maldavimą. Pranciškus dar kartą pabrėžė, kad krikščioniška vienybė nėra žmogiškas susitarimas ar, dar mažiau, planų primetimas. Krikščionys vienybę pasieks tik žvelgdami į Kristų ir prašydami Dvasios veikimo tarp jų. Popiežius pridūrė, kad jo sutikti ortodoksų vyresnieji, kurie yra vienuoliai, leido pajusti, jog yra maldos žmonės.  

Bet yra galvojančių, kad ekumeniniai susitikimai „parduoda“ ir „suprotestantina“ katalikišką doktriną. Pasak Pranciškaus, tai netrukdo jam ramiai miegoti, nes jis eina jau pramintu keliu ir įgyvendina Susirinkimą. Kalbant apie nuomones, priduria jis, visad reikia atsižvelgti su kokia nuostata jos pasakomos. Kai nėra pikto nusiteikimo, jos padeda kelyje. Bet kartais greitai paaiškėja, kad kritika yra tam, kad pateisintų vieną ar kitą jau užimtą poziciją, tada ji nėra garbinga, skatina pasidalijimą. Matyti, kad tam tikri „griežtumai“ gimsta iš trūkumo, iš noro paslėpti šarvų viduje savo liūdną nepasitenkinimą. Dalyvauti procesuose, o ne okupuoti erdvę – tai yra raktas ir ekumeniniame kelyje, tvirtina Šventasis Tėvas.   

Atsakydamas į dar vieną klausimą, Pranciškus pakartojo savo griežtą nusiteikimą prieš „pasaulio dvasią“ Bažnyčioje: toliau manau, - kalbėjo jis, - kad vėžys Bažnyčioje yra vienas kito šlovinimas. Jei kas nepažįsta Jėzaus, niekad jo nesutiko, Jį gali sutikti. Bet jei kuris jau yra Bažnyčioje ir veikia joje, nes būtent Bažnyčios aplinkoje puoselėja ir maitina savo alkį valdžiai ir susireikšminimui, serga dvasine liga; mano, jog Bažnyčia yra sau pakankama žmogiška tikrovė, kurioje viskas vyksta pagal ambicijos ir galios logikas. (Vatikano radijas)

2016/11/18 17:09