Kristus, Visatos valdovas

Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“. Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“. (Lk 23, 35-43)

PIRMASIS KARALYSTĖS GYVENTOJAS, Mons. Adolfas Grušas:

Žvelgiant pasaulio akimis, gali atrodyti keista, kad, švenčiant Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę, Mišių Evangelija mums parodo Jį nukryžiuotą.

Iš tiesų kaip tik ši vieta geriausiai parodo Jėzaus galybę ir valdžią.

Kai kurie žmonės, kaip kad Pilotas, teiravosi Kristaus, ar Jis, kartais, nėra karalius.

Kiti šaipėsi, reikalaudami stebuklo, ir tvirtino, kad karalius savo galybę geriausiai parodytų, visų akivaizdoje nužengdamas nuo kryžiaus.

Tačiau tik kartu su Jėzumi nukryžiuotas nusikaltėlis nedvejodamas pripažino Jį karaliumi, nors, pažvelgęs į Viešpatį, tą akimirką negalėjo pamatyti nei karališkų atributų, nei Jį supančių tarnų minių. Jėzus tą akimirką buvo praradęs, rodos, viską: netgi rūbus, tačiau nusikaltėliui pakako matyti Jį ir kreiptis, prašant gailestingumo.

Tą dieną Išganytojui buvo pripažintas pats gražiausias titulas, kurį tik po dviejų tūkstantmečių prisiminė ir išaukštino Bažnyčia. Viešpats buvo pavadintas „Gailestingumu“, nes tik gailestingumo kupiną valdovą nusikaltėlis galėjo prašyti malonės. Jėzaus rankos buvo prikaltos, tačiau Jo širdis ir toliau spinduliavo gailestingumą…

Todėl mes ir turime tokį karalių, kuris savo rojų užpildo nusidėjėliais, kokie esame ir mes, kuris savo karalystės piliečiais padaro „nusikaltėlius“, kokie esame mes.

Dievas visuomet daro netikėtus sprendimus. Nusikaltėlis ant kryžiaus niekuomet nebuvo oficialiai įrašytas į šventųjų sąrašus, nes nebuvo įmanoma atlikti jokio tyrimo apie jo herojiškas dorybes, nes jis jomis ir nepasižymėjo, bet priešingai, darė visiškai neherojiškus nusikaltimus. Jam nebuvo laiko daryti atgailos už nuodėmes, ir niekas jam nepasiūlė pabučiuoti kryžiaus, kaip ženklo, kad jis gailisi dėl padarytų nusikaltimų…

Jėzui jis buvo reikalingas danguje, kad ten galėtų šlovinti Dievo gailestingumą. Tokiu būdu mūsų karalius galėjo parodyti Dangaus Tėvui, kad atliko tai, kam buvo siųstas: gelbėti tuos, kurie buvo pražuvę.

Mūsų karalius atvedė pas Tėvą pirmą pavaldinį, išrinktą tarp eilinių nusikaltėlių…

Kai kas, sukandęs dantis, tvirtina, kad tas nusikaltėlis, pirmas įžengdamas į dangaus karalystę, savotiškai apiplėšė kitus, labiau to vertus ir kur kas labiau nusipelniusius.

Vis tiktai manau, kad jis tikrai buvo vertas tokio išaukštinimo, nes sugebėjo priimti tą paveldą, kurį daugelis mūsų vis atideda rytdienai.

Išganytojas jam ištarė vieną žodį, į kurį reiktų įsiklausyti kiekvienam iš mūsų: Dar šiandien su manimi būsi rojuje

Pernelyg daug mūsų galvoja apie praeitį ir niekuomet iš tos praeities neišlipa.

Kitiems labiau patinka žodis „rytoj“.

Žvelgiant į mūsų Karalių, darosi vis aiškiau, kad pats svarbiausias žodis yra „šiandien“.

Šiandien pas mus atėjo išganymas.

Šiandien yra atsivertimo diena.

Šiandien Dievas mums atleidžia nuodėmes.

Šiandien esame kviečiami į šventumą.

Šiandien mums kalba Dievas.

Šiandien turime pagarbinti savo Karalių ir Viešpatį.

Šiandien ateina Dievo Karalystė…