Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Vatikanas \ Įvykiai

Gailestingumo jubiliejaus uždarymas. Pranciškaus homilija

Popiežius Pranciškus Jubiliejaus uždarymo Mišiose - ANSA

2016/11/20 13:12

Gailestingumo Jubiliejaus užbaigimo šventimą popiežius Pranciškus pradėjo uždarydamas šv. Petro bazilikos Šventąsias duris. Mišių celebracijai jis vadovavo prie altoriaus priešais Petro baziliką, o šv. Petro aikštėje jo klausėsi tūkstančiai žmonių.

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Visatos Valdovo iškilmė karūnuoja liturginius metus ir šiuos Gailestingumo šventuosius metus, - pradėjo savo homiliją Pranciškus, pažymėdamas koks nepaprastas ir išskirtinis yra Kristaus karališkumas.

Jis, atrodo, neturi galios ir šlovės: yra ant kryžiaus ir labiau panašus į pralaimėjusį, nei laimėjusį. Jo karališkumas yra paradoksalus, - tęsė Šventasis Tėvas, - jo sostas yra kryžius, jo karūna yra iš erškėčių, jis neturi skeptro, vietoj jo jam įspraudžiama nendrė; jis nenešioja prabangių rūbų, net ir tunika atimama iš jo, neturi blizgančių žiedų ant pirštų, bet vinimis pervertas rankas, neturi lobio, bet yra parduotas už trisdešimt monetų.

Iš tiesų, Kristaus karalystė nėra iš šio pasaulio, bet būtent joje, mums sako apaštalas Paulius, randame išgelbėjimą ir atleidimą. Nes jo karalystės didingumas nėra galioje pagal pasaulį, bet Dievo meilėje, kuri pajėgi pasiekti kiekvieną ir išgydyti bet kurį dalyką. Dėl šios meilės Kristus pasilenkė iki mūsų, apsigyveno žmogiškame menkume, patyrė pačias bjauriausias mūsų būsenas: neteisingumą, išdavimą, apleidimą, patyrė mirtį, kapą, pragarus. Tokiu būdu mūsų Karalius nukeliavo iki visatos pakraščių, kad apkabintų ir išgelbėtų kiekvieną gyvenantįjį. Nepasmerkė mūsų, bet ir neužkariavo, niekada nepažeidė mūsų laisvės, bet atvėrė sau kelią nuolankia meile, kuri viską atleidžia, visko viliasi, viską pakelia. Tik tokia meilė nugalėjo ir toliau nugali mūsų didžiuosius priešus: nuodėmę, mirtį, baimę.

Šiandien, pasak popiežiaus, kartu skelbiame šią ypatingą pergalę, per kurią Jėzus tapo amžių Karalius, istorijos Viešpats: vien visagalybe savo meilės, kuri yra Dievo prigimtis, pats jo gyvenimas, kuri neturi pabaigos. Džiugiai išreiškiame tokio karaliaus grožį: jo viešpatavimas nuodėmę paverčia malone, mirtį prisikėlimu, baimę pasitikėjimu.

Bet nepakaktų, jei tikėtume, kad Jėzus yra visatos karalius ir istorijos ašis, nepadarant Jo mūsų gyvenimo Viešpačiu: visa tai tuščia, jei jo nepriimame asmeniškai ir jei nepriimame jo būdo viešpatauti, - kalbėjo Pranciškus.

Grįždamas prie sekmadienio Evangelijos skaitinio apie Jėzaus nukryžiavimą, patyčias iš Jo, pokalbį su kartu nukryžiuotu plėšiku, popiežius Pranciškus komentavo tris skirtingus elgimosi būdus, tris veikėjus.

Viena, tai tauta, kuri „stovėjo ir žiūrėjo“. Niekas nieko nesako, niekas neprisiartina. Tai buvo tie patys žmonės, kurie dėl savo poreikių anksčiau grūdosi aplink Jėzų, o dabar laikosi atokiai. Ir mes susidūrę su netikėtomis gyvenimo aplinkybėmis, neišsipildžius mūsų lūkesčiams galime būti gundomi atsiriboti nuo Kristaus karališkumo, nepriimti jo meilės pasekmių, kurios mums atrodo skandalingos. Bet jei pripažįstame Kristų karaliumi, turime klausti: „ko meilė iš manęs prašo, kur mane stumia? Koks mano gyvenimo atsakas Jėzui?“

Antra, tai grupė, kuri sudaryta iš įvairių ir skirtingų žmonių: tautos vyresniųjų, romėnų kareivių ir vieno iš dviejų su Jėzumi nukryžiuotų piktadarių. Visi jie išjuokia Jėzų. Visi jam meta tą pačią provokaciją – „išgelbėk pats save!“ Ir tai pati blogiausia tautos pagunda, ta pati, kuria Evangelijos pradžioje gundė velnias. Ši pagunda yra kvietimas atsisakyti būdo viešpatauti pagal Dievą ir priimti pasaulio logiką: nužengti nuo kryžiaus ir sumušti priešus! Jei yra Dievas, tegu parodo tokio pobūdžio galią ir viršumą. Ši pagunda yra tiesioginė ataka prieš meilę – išgelbėk ne kitus, o save. Įtvirtink savąjį „aš“ per jėgą, per šlovę, per sėkmę. Tai baisi pagunda, Evangelijoje pirmoji ir paskutinė. Ir sulaukęs puolimo prieš patį savo būdą būti, Jėzus tyli, nesigina, nebando įtikinti apie savo karališkumą. Bet toliau siekia mylėti, atleidžia, išgyvena išbandymą pagal Tėvo valią, tvirtai įsitikinęs, žinodamas, kad meilė atneš vaisių.

Ir mes, moko Pranciškus, turime stengtis kovoti prieš tokią pat pagundą – nužengti nuo kryžiaus, pasitikėti pasaulio teikiamomis garantijomis, prieš galios ir sėkmės trauką, kurie mums atrodo lengvas ir greitas kelias Evangelijos skleidimui, greitai pamiršę, kaip veikia Dievo karalystė.

Šie Gailestingumo metai, - sakė popiežius Pranciškus, - mus kvietė iš naujo atrasti centrą, sugrįžti prie esmės. Šis gailestingumo laikas mus kviečia žvelgti į tikrąjį mūsų Karaliaus veidą, kuris spindi per Velykas, taip pat atrasti jauną ir gražų veidą Bažnyčios, kuris švyti, kai ji yra svetinga, laisva, ištikima, neturtinga daiktais, bet turtinga meile, misionieriška. Gailestingumas, atvesdamas mus į Evangelijos širdį, ragina atsisakyti įpročių ir papročių, kurie gali trukdyti tarnauti Dievo karalystei. Atrasti savo kryptį tik amžiname ir nuolankiame Kristaus karaliavime, o ne prisitaikyme prie kiekvienos epochos laikinų karalysčių ir kintančių galybių.

Trečias veikėjas, trečias elgesio būdas, pasak popiežiaus, yra antrasis piktadarys ant kryžiaus, kuris žvelgia į Jėzų, įtiki jo karalyste ir paprašo jį prisiminti, kai Jėzus įžengs į ją. Jis neliko užsidaręs savyje, savo klaidose ir nuodėmėse, savo nelaimėse, bet kreipėsi į Jėzų. Ir patyrė Dievo gailestingumą – dar „šiandien su manimi būsi rojuje“. Dievas, kai tik suteikiame galimybę, prisimena mus, savo mylimus vaikus, o ne mūsų nuodėmę. Ją ištrina, pamiršta, visada tiki, kad galime atsistoti ir pradėti iš naujo.

Prašykime malonės niekad neuždaryti susitaikymo ir atleidimo durų, eiti toliau už blogį ir nesutarimus, atverdami kiekvieną įmanomą kelią vilčiai. Kaip Dievas pasitiki mumis, nepalyginamai daugiau, nei leidžia mūsų nuopelnai, taip ir mes kviečiami skleisti viltį ir suteikti galimybę kitiems. Nes, nors šventosios Durys uždaromos, mums visada lieka atviros tikrosios gailestingumo durys, kurios yra Kristaus Širdis. Iš perdurto Prisikėlusiojo šono iki laikų pabaigos trykšta gailestingumas, paguoda ir viltis, - kalbėjo Pranciškus, paskutiniais savo žodžiais pakviesdamas piligrimus, šv. Petro aikštėje ir pasaulyje, žengusius per Šventąsias duris, patyrusius Dievo gerumą, padėkoti už gautą gailestingumą ir patiems juo persiimti, padedant Dievo Motinai, Gailestingumo Motinai. (Vatikano radijas) 

2016/11/20 13:12