2016-11-21 16:19:00

Pranciškus: Gailestingumas visada egzistavo, tačiau dabar jis plačiau paskelbtas


Žinios pasiekė iš viso pasaulio. Tai, kad Jubiliejus buvo švenčiamas ne vien Romoje, bet visose pasaulio vyskupijose, kiekvienoje vyskupijoje, katedroje ir vyskupo nurodytose bažnyčiose, šiek tiek suvisuotino Jubiliejų. Ir tai davė daug gero, daug gero. Nes visa Bažnyčia šventė Jubiliejų, Jubiliejus tapo tarsi „atmosfera“. Ir iš vyskupijų pasiekiančios žinios pasakoja apie žmonių priartėjimą prie Bažnyčios, apie susitikimą su Jėzumi, daug gražių dalykų. Pasakysiu: tai buvo Viešpaties palaiminimas ir tai pat ne paskutinis taškas, bet žingsnis pirmyn procese, kurį pradėjo Paulius VI, vėliau šv. Jonas Paulius II, kuris stipriai akcentavo gailestingumą. Pagalvokime apie tris jo žingsnius. Encikliką (apie gailestingumą), Dieviškojo Gailestingumo sekmadienį Velykų oktavoje ir sesers Faustinos kanonizavimą. Šv. Jonas Paulius II žengė didelį žingsnį. Tai yra bažnytinio gyvenimo tėkmė, kurioje Gailestingumas nebuvo „atrastas“, nes visad egzistavo, tačiau buvo stipriai paskelbtas: tarsi poreikis. Poreikis, kuris šiam pasauliui, turinčiam atmetimo ligą, širdies uždarumo, egoizmo ligą, duoda daug gero. Nes atvėrė širdį ir daug žmonių susitinka su Jėzumi. Galbūt tai yra, ką galvoju apie Jubiliejų, - kalbėjo popiežius Pranciškus interviu, kuris buvo transliuojamas Italijos katalikų televizijoje TV 2000 sekmadienį, gailestingumo Jubiliejaus uždarymo dieną.

Buvo daug sėjama. Ir pagal Evangelijos įstatymą, yra sėjama, o Viešpats augina. Aš tikiu, kad Viešpats išaugins gerų, paprastų, kasdienių dalykų žmonių gyvenime, ne parodomųjų, - priduria Šventasis Tėvas.

Pranciškus buvo paprašytas prisiminti savo „Gailestingumo darbų“ vizitus penktadieniais, kai jis vis aplankydavo kurią nors žmonių grupę, bendruomenę ar instituciją. Nors šių susitikimų buvo daug ir per jas išklausė daug istorijų ar situacijų, popiežius paminėjo dvi, kurios jam itin įstrigo.

Kai lankiau merginas, kurios buvo ištrauktos iš prostitucijos išnaudojimo, - pasakojo jis apie pirmąją. – Atsimenu vieną iš Afrikos, labai gražią, jaunutę, išnaudotą. Buvo nėščia ir išnaudota, sumušta ir kankinta. Ir ji pasakodama savo istoriją, iš viso buvo penkiolika merginų, kurios pasakojo savo istorijas, sakė: „tėve, aš pagimdžiau žiemą ant kelio. Viena. Pati viena. Mano mergaitė mirė“. Ją vertė dirbti iki tos dienos, kad išnaudotojams uždirbtų, buvo baudžiama... Kitai nupjovė ausį, nes neuždirbo pakankamai. Ir galvojau ne vien išnaudotojus, bet ir apie tuos, kurie mokėjo už merginas: ar nežino, kad šiais pinigais, kad gautų seksualinį pasitenkinimą, padėdavo išnaudotojams?

Kita situacija, kurią popiežius Pranciškus paminėjo, kai jis tą pačią dieną lankė du ligoninės skyrius, skirtus gyvenimo pradžiai ir pabaigai, naujagimių ir nepagydomų, paskutinę gyvenimo stadiją pasiekusių ligonių. Naujagimių skyriuje buvo moteris, kuri turėjo dvynius, mažus, gražius, bet raudojo, nes trečias mirė.

Ir ji verkė mirusio vaiko, tuo pat metu glostydama kitus du. Gyvybės dovana, - pasakojo Pranciškus. – Ir aš galvojau apie įprotį atsikratyti vaikų prieš jų gimimą, baisų nusikaltimą: jų atsikratoma, nes taip geriau, nes taip patogiau. Tai didelė atsakomybė, labai sunki nuodėmė. O ši (moteris) turėjo tris vaikus, verkė dėl mirusio ir negalėjo pasiguosti dviem likusiais. Meilė gyvybei bet kurioje situacijoje...

Tarp kitų Pranciškaus interviu aptartų temų – perspėjimas kiekvienam krikščioniui netarnauti pinigui. Tai durys, per kurias velnias įžengia į širdį, o po to gimsta kitos nuodėmės – tuštybė, puikybė, savanaudiškumas... Pinigai turi tarnauti, bet neturi tapti stabu. Popiežius taip pat prisipažino turįs „alergiją“ palaižūnams, kurie meilikauja, norėdami kitu pasinaudoti kaip įrankiu savo interesams. Jis pakartojo, kaip jau buvo sakęs anksčiau, kad viena iš maldų, kurias jis sukalba kasdien, yra šv. Tomo Moro malda, kurioje prašoma humoro jausmo, suprasti pokštą ir pačiam papokštauti iš savęs ir kitų. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.