Mirė t. Peter Hans Kolvenbach SJ

Beirute šeštadienį mirė t. Peter Hans Kolvenbach SJ, buvęs Jėzaus Draugijos vyresnysis. Iš Olandijos kilęs t. Kolvenbach mirė likus keturioms dienoms iki savo 88 gimtadienio. Peter Hans Kolvenbach gimė Gerdelando provincijos mietelyje Drutene 1928 metais. Išrinktas jėzuitų vadovu vietoj 1983 metais mirusio t. Petro Arrupe, vadovavo Draugijai ketvirtį amžiaus ir pirmasis jėzuitų istorijoje gražino savo įgaliojimus Draugijai 2008 metais.

Jėzaus Draugijos ir visos jėzuitų dvasinės šeimos gedule dėl buvusio vyresniojo t. Peter Hans Kolvenbach SJ netekties dvasiškai dalyvauja popiežius Pranciškus. Šventasis Tėvas pareiškė užuojautą Draugijos vyresniajam t. Arturo Sosa Abascal SJ, o per jį visai Draugijai, kuriai pats priklausė kai buvo išrinktas Romos vyskupu ir popiežiumi. Popiežius užuojautos telegramoje patikino apie savo maldas už t. Kolvenbachą, prisiminė jo ištikimybę Kristui ir Jo Evangelijai, dosnų įsipareigojimą su tarnystės dvasia vykdyti jam pavestas pareigas vardan Bažnyčios gerovės.

„Meldžiuosi už velionį, prašydamas Dievo gailestingumo ir amžinos ramybės jo sielai“, parašė popiežius Pranciškus telegramos tekste užtikrindamas savo asmeninį dvasinį dalyvavimą t. Kolvenbacho laidotuvėse.

T. Peter Hans Kolvenbach, kilęs iš mišrios tėvo olando ir italų kilmės motinos šeimos, baigė pirmuosius jėzuitų mokslus Olandijoje tuoj po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, tačiau pašaukimo kelias jį netrukus nuvedė į Libaną, tapusį tarsi antrąja tėvyne: Beirute apgynė daktaratą, buvo įšventintas Armėnų katalikų Bažnyčios kunigu ir kurį laiką buvo Jėzuitų Artimųjų Rytų provincijos viceprovincijolas, atsakingas už Jėzaus Draugijos gyvenimą ir veiklą Libane, Sirijoje ir Egipte. T. Kolvenbachas dėstė rytų kalbas Romoje, Paryžiuje ir Libane, vadovavo Popiežiškajam Rytų Institutui Romoje, kai jam 1983 metais buvo pavesta perimti jėzuitų vairą. Jėzuitų kongregacijai pritarus prašymui sugražinti įgaliojimus ir išrinkus įpėdiniu t. Adolfą Nikolasą SJ,  buvęs Jėzaus Draugijos vyresnysis t. Kolvenbachas sugrįžo gyventi į Beirutą, kur mirė.

T. Kolvenbachas perėmė Jėzuitų vyriausiojo pareigas Draugijai ypatingu metu. Jo pirmtakui t. Arupei susirgus ir nebegalint toliau eiti pareigų Draugijai kurį laiką vadovavo popiežiaus šv. Jono Pauliaus II paskirtas popiežiškasis delegatas. Kartą, apibrėždamas Jėzaus Draugijos santykius su Šventuoju Sostu, t. Kolvenbachas pacitavo pal. popiežių Paulių VI, pasak kurio „jėzuitai niekada nesėdi apkasuose, bet būna kryžkelėse, kur problemos yra diskutuojamos ir nėra aiškių atsakymų. Nenuostabu, kad būna atvejų, kai tenka palikti saugią teritoriją ir veikti ten, kur negali atsiremti į aiškius doktrinos pamatus“.

Panašiai kaip popiežius Pranciškus, t. Kolvenbachas mėgdavo priminti, kad Jėzuitų šeimos dvasingumas remiasi vien šv. Ignaco Lojolos dvasiniu paveldu. 2006 metais, kai buvo minimi trijų iškilių jėzuitų: Lojolos, Ksavero ir Faberio metai (įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos (1491-1556) mirties 450 metinės ir jo bendražygių šv. Pranciškaus Ksavero (1506-1552) bei šv. Petro Faberio (1506-1546) gimimo 500 metinės) bei jau numatydamas savo pasitraukimą iš vyresniojo pareigų, t. Kolvenbachas patikino apie šių trijų asmenybių svarbą:

„Būtina prisiminti ne tik Ignaco ir Ksavero, bet ir palaimintojo Petro Faberio veiklą. Jie įkūnijo tris charizmas, kurias šių dienų jėzuitai turėtų įauginti į savo gyvenimus. Iš Ignaco turėtume mokytis atsivėrimo Dievui ir Viešpaties valios išsipildymo visur ir visada siekio, iš Ksavero – aistringo Evangelijos skelbimo, iš Petro Faberio – gilaus dvasinio gyvenimo“, pasakė pokalbyje italų katalikų spaudai t. Kolvenbachas.

Popiežius Pranciškus palaimintąjį Petrą Faberį, pirmąjį jėzuitų įšventintą kunigą, paskelbė Bažnyčios šventuoju savo pontifikato pirmaisiais metais, 2013 gruodžio 17 d. (Vatikano radijas)