Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Vatikanas \ Įvykiai

Pirmasis šių metų Advento pamokslas Vatikane

Advento pamokslas "Redemptoris Mater" koplyčioje - ANSA

2016/12/02 17:28

Penktadienio rytą popiežius ir Romos kurijos institucijų vadovai Vatikano Apaštališkųjų rūmų „Redemptoris Mater“ koplyčioje klausėsi Advento pamokslo. Šiemetiniuose Advento penktadienių pamoksluose Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap. kalba apie Šventąją Dvasią; jų bendra tema: „Gerkime, blaivieji, Dvasios svaigulį“.

Tėvas Cantalamessa pirmąjį pamokslą pradėjo pastabėjimu, kad po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčios gyvenime ir teologijoje daugiau dėmesio skiriama Šventajai Dvasiai. Tą patį liudija ir kaip tik dabar sukankančios katalikiško Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje judėjimo penkiasdešimtosios metinės.

Pasak Popiežiaus namų pamokslininko, apie Šventąją Dvasią paprastai kalbama kaip apie Trečiąjį Švenčiausiosios Trejybės asmenį. Taip pat ir Šventajai Dvasiai skirta Tikėjimo išpažinimo dalis vadinama „trečiuoju straipsniu“. Tačiau Nikėjos – Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas – tai penktajame amžiuje užbaigto pagrindinių tikėjimo tiesų apibrėžimo proceso galutinis rezultatas. Jis atspindi galutinai suformuluotą dogmą, bet neatspindi paties proceso. Tikėjimo išpažinime pirmiausiai kalbama apie Dievą Tėvą Sutvėrėją, paskui pereinama prie Sūnaus ir jo išganingosios misijos ir tik po to kalbama apie Bažnyčioje veikiančią Šventąją Dvasią. Tuo tarpu tikėjimo išpažinimo formavimosi procesas prasidėjo nuo Šventosios Dvasios, nuo Sekminių patirties. Šventoji Dvasia padėjo suprasti kas iš tiesų yra Jėzus ir jo mokymas, o jis savo ruožtu mus kreipia į Tėvą. Tad jei žiūrime iš sukūrimo ir būties perspektyvos – viskas prasideda nuo Tėvo, eina per Sūnų ir galiausiai pasiekiame Šventąją Dvasią. Jei žiūrime iš išganymo ir pažinimo perspektyvos – viskas prasideda nuo Šventosios Dvasios, eina per Sūnų ir sugrįžta pas Tėvą.

Pirmajame Šventajai Dvasiai skirtame Advento pamoksle tėvas Cantalamessa trumpai aptarė tris apie Šventąją Dvasią kalbančias Tikėjimo išpažinimo formuluotes. Pirmoji – „Tikiu Šventąją Dvasią Viešpatį Gaivintoją“. Žodis „Viešpats“ šiuo atveju taikomas kaip prigimties apibrėžimas – ne „kas yra“, bet „kokia yra“ Šventoji Dvasia.  Viešpaties titulas vienodai priklauso visiems Trejybės Asmenims, kaip ir vienodai visiems trims Asmenims yra skirtas iš Bažnyčios kylantis šlovinimas. Šventoji Dvasia yra gaivintoja, tai reiškia, kad ne suteikia žmogui ypatingus sugebėjimus, ne sukuria antžmogį, apie kurį kalba Nietzsche, bet duoda naują gyvybę.

Toliau Tikėjimo išpažinime kalbama apie Šventąją Dvasia „kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą“. Čia, sakė tėvas Cantalamessa, bandant apibrėžti Šventosios Dvasios vietą Trejybėje kilo nelemti ginčai dėl „filioque“. Anie nesusipratimai šiandien tebūnie paskata geriau pažinti anksčiau nesutarusių krikščionių pozicijas, kad jos praturtintų mūsų bendrą tikėjimą.

Trečioji formulė skelbia, kad tikime Šventąją Dvasią „kalbėjusią per pranašus“. Čia kalbama apie charizminį veikimą. Šią tikėjimo išpažino dalį tiek Rytų, tiek Vakarų tradicijos įvilko į labai turtingą reikšmių ir titulų rūbą. Pamokslininkas paminėjo Sekminių sekvenciją, kurioje gilus ir labai asmeniškas kiekvienos tikinčios sielos santykis su Šventąja  Dvasia išsakytas tokiais jai suteikiamais titulais kaip „vargstančių Tėvas“, „sielų ramintojas“, „svečias atlankytojas“, „ mielas atgaivintojas“. (Vatikano radijas)

2016/12/02 17:28