Antrasis Advento sekmadienis

Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“. O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus. Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nemėginkite ramintis: 'Juk mūsų tėvas – Abraomas'. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį. Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. (Mt 3,1-12)

TAI, KAS PAKEIČIA ŠIRDĮ

Šio sekmadienio Mišių Žodžio liturgijoje tarsi girdime du balsus. Evangelijos skaitinyje į mus prabyla Jonas Krikštytojas, skelbiantis didele kaina atrandamą tikėjimą, tuo tarpu pirmajame Mišių skaitinyje klausomės poetiškų pranašo Izaijo žodžių, pasakojančių apie stebuklingą taikos ir santarvės pasaulį. Galėtume pasakyti, kad Jonui Krikštytojui rūpi įvardinti iš mūsų reikalaujamas pastangas, o Izaijas džiaugiasi neužsitarnautomis dovanomis.

Mums, dvidešimt pirmojo amžiaus krikščionims, derėtų pasistengti sujungti savyje abiejų pranašų idėjas. Mes gyvename malone ir drauge suvokiame savo įsipareigojimus, o patiriamos gyvenimo dramos netrukdo mėgautis Dievo artumo poezija.

Kita vertus, Jonas Krikštytojas savo pamokslais tikrai nesiekė sukelti grėsmę mūsų nelengvam keliui į tikėjimo slėpinius. Jam tikrai nesinorėjo išgąsdinti pas jį ateinančius žmones. Paskutinysis Senojo ir pirmasis Naujojo Testamento pranašas gerai žinojo, kad baimė negali išlaisvinti žmogaus. Baimė negali priversti, anot pranašo Izaijo, liūto ėsti žolę ar suguldyti į vieną guolį vilko su ėriuku. Mes, kurie trokštame ir siekiame taikos, juk irgi ne iš karto galėtume pasakyti, ar tai darome dėl to, kad mylime taiką, ar kad bijome karo?…

Žinoma, egzistuoja galybė, galinti perkeisti žmogaus širdį, tačiau tai tikrai bus ne baimė. Tai ne žmogaus pastangos, o Dievo malonė, gimstanti ir vėliau stiprėjanti mumyse. Tik jausdami savyje dieviškumo kibirkštį, mes galime veikti pasaulyje, nešdami į jį gėrį. Kaip tik todėl žinia apie ateinantį Dievą tikram krikščioniui reiškia ne rūstų Teisėją, bet meilės ir stiprybės šaltinį. Anksčiau, negu apie tai spėja pagalvoti žmogus, galime būti tikri, jog mūsų gelbėjimu kur kas labiau yra suinteresuotas Dievas.  Iš Jo mes gauname gyvybę ir jis ateina, kad išsipildytų mūsų svajonės apie teisingesnį ir geresnį pasaulį.

Jonui Krikštytojui kur kas labiau rūpėjo paskelbti kitą dalyką. Kalbėdamas apie ugnį ir kirvį, pridėtą prie medžio šaknų, o tai reiškia, apie galutinius sprendimus, Jonas patvirtino, kad Dievas ateina į mūsų gyvenimo centrą, o ne į pakraščius. Jis nepasitenkina tuo, ką mes jam skiriame, bet siekia tapti viso mūsų gyvenimo esme. Kaip tik apie tai ir reikia galvoti, girdint žodžius apie atsivertimą.

Advento mintis apie Viešpaties atėjimą nėra vien tik paprastas priminimas. Viešpats ateina į pasaulį tada, kai Jo žmonių širdyse yra tikras troškimas gyventi Dievo gyvenimą. Jis nėra paskutinė pagalba, kai jau būna išsekusios visos mūsų jėgos. Tai jėga, sustiprinanti mūsų jėgas, aistra, uždeganti mūsų meilę, ištikimybė, padedanti vykdyti pareigas, drąsa neprarasti vilties, kai suvokiame, jog yra didelis skirtumas tarp to, kas mums pažadėta, ir to, ką jau esame pasiekę. „Atsiverskite!- kartoja Jonas Krikštytojas ir, ko gero, primena mums pranašo Izaijo svajones, kurios išsipildo su Kristaus atėjimu: prieš du tūkstančius metų, kai atėjo į mūsų Žemę, ir dabar, kiekvieną akimirką žengiantį į mūsų širdis…

(Mons. Adolfas Grušas)