Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Bendroji audiencija

Popiežiaus bendroji audiencija. Viltis – mažutėlių dorybė

Popiežius Pranciškus - AFP

2016/12/07 14:45

Prieš savaitę užbaigęs Šventųjų metų katechezes apie gailestingumo darbus, šio trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams sakytoje kalboje popiežius Pranciškus pradėjo naują katechezių ciklą apie krikščionišką viltį.

„Viltis, - sakė Pranciškus, - labai svarbi. Viltis nenuvilia, viltis neišduoda. Optimizmas gali kartais nuvilti, gali nepasitesinti, bet viltis ne. Vilties mums reikia ypač šiandien, dabartiniais laikais, kai jaučiamės pasimetę, apsupti blogio ir smurto, kai matome kenčiančius žmones. Reikia vilties!“

Pasak popiežiaus labai tinkamas metams mąstyti apie viltį yra Adventas, kai ruošiamės dar kartą sutikti Kalėdas ir priimti mus guodžiantį Dievo Įsikūnijimo slėpinį. „Leiskime, kad Viešpats mus pamokytų ką reiškia gyventi viltimi“, - sakė Pranciškus ir priminė didžiojo vilties šauklio pranašo Izaijo žodžius, kurie mus lydi per Adventą:

„Raminkite, guoskite manąją tautą, - sako jūsų Dievas. Prabilkite į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos lažas pasibaigė, skola sumokėta [...]. Balsas šaukia: „Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Per tyrus išveskite mūsų Dievui taką! Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nukastas. Kur kreiva, tebūna ištiesinta, kalvota – išlyginta! Tuomet apsireikš Viešpaties šlovė, išvys ją visas pasaulis“. Tikrai taip kalbėjo Viešpaties lūpos“ (Iz 40,1-2.3-5).

„Dievas guodžia savo tautą, pažadėdamas jai nutiesti naują kelią, tiesų ir patogų, kuriuo ji galės pereiti dykumą ir sugrįžti į tėvynę. Tauta, į kurią kreipiasi pranašas, tuo metu gyveno tremtyje Babilonijoje. Ir štai dabar ji girdi pažadą, kad galės sugrįžti į savo gimtąją žemę, kad galės į ją keliauti per dykumą nutiestu plačiu ir patogiu keliu, be klonių ir kalnų“.

„Tremtis Izraelio tautai buvo dramatiškas jos istorijos metas. Tauta buvo netekusi tėvynės, laivės, orumo, buvo taip pat praradusi pasitikėjimą Dievu. Ir štai dabar pranašo žodžiai atveria jos širdį tikėjimui. Dykuma, tai vieta, kurioje sunku gyventi, bet kaip tik per dykumą bus nutiestas kelias, kuriuo bus galima sugrįžti ne tik į tėvynę, bet ir pas Dievą. Vėl sugrįš viltis ir šypsena.“

„Kai skendime tamsoje, kai mus slegia sunkumai, nesišypsome, sakė popiežius. Vienas pirmų dalykų, kurie atsitinka nuo Dievo nutolusiems žmonėms yra praradimas sugebėjimo šypsotis. Jie galbūt sugeba garsiai juoktis, pasakoti juokus ir kvatoti, bet  nesišypso. Tik viltis sugeba sužadinti nuoširdžią šypseną“.

„Žmogaus gyvenimas dažnai pavirsta dykuma, - sakė popiežius. Sunku keliauti per dykumą. Tačiau jei pasitikime Dievu, mūsų sunkus kelias gali virsti plačia autostrada. Reikia tik stengtis neprarasti vilties, reikia tikėti ir nepaliauti, nepaisant visų sunkumų. Kaip tik tai mums nori pasakyti Izaijas ir vėliau tuos pačius žodžius pakartojęs Jonas Krikštytojas: „Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią“ (Mt 3,3). Balsas šaukia, bet ne visi jį girdi. Balsas šaukia tarp visuotinio pasimetimo ir tikėjimo krizės. Negalime neigti – tikėjimas dabartiniame pasaulyje yra patekęs į krizę. Aš galbūt sakau: „aš esu krikščionis“, „mano religija – krikščionybė“, tačiau visas mano gyvenimas anaiptol ne krikščioniškas. Dėl to ir reikia sugrįžti pas Dievą. Reikia atsiversti širdimi, kad surastume kelią pas Dievą. Jonas Krikštytojas šaukia: ruoškite kelią, ruoškitės susitikimui su Kūdikiu, kuris sugrąžins jums šypseną“.

„Tuo metu kai Jonas Krikštytojas skelbė Jėzaus atėjimą, Izraelis gyveno panašiai kaip tremties metais – šalį valdė romėnai, izraelitai buvo tapę svetimšaliais savo tėvynėje, jų likimas priklausė nuo galingų okupantų. Tačiau žmonių istoriją rašo ne galingieji, bet Dievas kartu su savo mažutėliais. Tuos paprastus mažutėlius matome gimusio Jėzaus aplinkoje: Zacharijas ir Elzbieta, Marija ir Juozapas, piemenys, kuriuos visi niekino ir niekas su jais nesiskaitė. Jie buvo mažutėliai, tačiau didis buvo jų tikėjimas. Jie buvo mažutėliai, turintys viltį. Didieji ir patenkinti savimi nežino kas yra viltis. Viltis yra mažutėlių dorybė“.

„Tai jie – Dievo mažutėliai – atėjus Jėzui, tremties, slegiančios vienatvės ir kančios dykumą paverčia tiesiu keliu, vedančiu į susitikimą su Viešpačiu. Iš jų mokykimės vilties! Pasitikėdami laukime Viešpaties atėjimo ir kiekviena mūsų gyvenimo dykuma virs žydinčiu sodu“.

* * *

Baigęs katechezę ir pasveikinęs bendrojoje audiencijoje dalyvavusius maldininkus, popiežius Pranciškus taip pat priminė du ateinančių dienų tarptautinės bendruomenės minėjimus:

„Ateinančiomis dienomis minimos dvi Jungtinių Tautų dienos: gruodžio 9-ąją kovos su korupcija diena ir gruodžio 10-ąją – žmogaus teisių diena. Tai dvi glaudžiai susijusios tikrovės: korupcija yra neigiamas reiškinys, su kuriuo reikia kovoti, savo sąžinėje ir įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, ypač tose, kur didžiausia rizika; tuo tarpu žmogaus teisės yra pozityvi tikrovė, kurią reikia ryžtingai ginti, kad būtų pripažįstamos fundamentalios kiekvieno asmens teisės. Viešpats tepalaiko šį mūsų dvigubą siekį“. (Vatikano radijas)

2016/12/07 14:45