Popiežius: kiekvieno iš mūsų išganymo istorija susideda iš „taip“ ir „ne

Ketvirtadienį švęstos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės vidudienį popiežius Pranciškus kalbėjo „Viešpaties Angelo“ maldą kartu su šia proga į Šv. Petro aikštę susirinkusiais maldininkais.

„Šiandienės Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės skaitiniai kalba apie du esminius Dievo ir žmogaus santykių istorijos momentus, kurie mus tarsi sugrąžina prie gėrio ir blogio ištakų“, sakė Pranciškus.

„Pradžios knyga kalba apie pirmąjį „ne“, apie pirmutinį kartą kai žmogus pasirinko save, o ne savo Kūrėją, kai nusprendė daryti taip, kaip pats norėjo, patikėjęs savo visišku savarankiškumu. Tačiau taip pasielgęs, nutraukęs bendrystę su Dievu, jis pasimetė ir pradėjo bijoti, pradėjo slėptis ir kaltint tuos, kas buvo šalia jo. Šie du simptomai – baimė ir kitų kaltinimas, - sakė popiežius, - reiškia, kad aš sakau „ne“ Dievui, kad nuo jo tolstu. Tokios yra nuodėmės pasekmės. Tačiau Viešpats nepalieka žmogaus blogio valioje, tuoj pat eina jo ieškoti ir susirūpinęs klausia: „kur esi?“. Taip elgiasi tėvas ir motina, ieškantys paklydusio vaiko. Dievas tai daro su nepaprasta kantrybe, kol galiausiai panaikina tarp jo ir žmogaus atsiradusį atstumą“.

„Šios dienos Evangelija kalba apie antrą esminį momentą, kai Dievas apsigyveno tarp mūsų, tapo žmogumi kaip mes, - toliau kabėjo popiežius Pranciškus. Tai buvo įmanoma dėl to, kad Marija Apreiškimo akimirką tarė savąjį „taip“. Jos ištarto „taip“ dėka Jėzus pradėjo savo kelionę žmonijos keliais; jis ją pradėjo Marijoje, pirmus gyvenimo mėnesius praleisdamas savo mamos įsčiose. Jis nepasirodė jau subrendęs ir stiprus, bet augo kaip visi žmonės. Jis buvo lygiai toks pat kaip mes, išskyrus tik vieną dalyką – nuodėmę. Dėl to jis pasirinko Mariją, vienutėlį kūrinį be nuodėmės, nekaltai pradėtąją. Evangeliją ją vadina „malonėmis apdovanotąja“, malonės pilnąja. Tai reiškia, kad ji nuo pat pradžių buvo pilna malonės, kad joje nebuvo vietos nuodėmei“.

„Į Dievo pasiūlymą, Marija atsako: „Štai, aš, Viešpaties tarnaitė“. Ji nesako: „Galbūt šį kartą padarysiu kaip Dievas nori, o po to dar pagalvosiu“. Ji taria „taip“ nekeldama jokių sąlygų. Jei pradžioje žmogaus tartas „ne“ nutraukė ryšį tarp žmogaus ir Dievo, tai Marijos ištartas „taip“ vėl nutiesė kelią tarp Dievo ir mūsų. Tai pats svarbiausias „taip“ visoje istorijoje. Šis nuolankus „taip“ parbloškia pradžioje ištartą išdidų „ne“; šis ištikimas „taip“ pagydo neklusnumą; šis dosnus „taip“ nuverčia nuodėmingą egoizmą“.

„Taip pat ir kiekvieno iš mūsų išganymo istorija susideda iš „taip“ ir „ne“. Kartais mes išmokstame tarti „dalinius taip“, apsimetame, kad gerai nesuprantame ko Dievas iš mūsų nori ir ką mums siūlo sąžinė. Gudraudami bandome nesakyti Dievui griežto „ne“, tad sakome: „ne šiandien, galbūt rytoj“; „rytoj būsiu geresnis, rytoj melsiuos“, „darysiu gera, bet rytoj“. Tačiau šitaip mes užtrenkiame duris gėriui ir blogis pasinaudoja mūsų „neištartais taip“. Tik besąlygiškas „taip“ Dievui pradeda naują istoriją. Tik tardami Dievui „taip“  mes galime būti „originalūs“, tai yra sugrįžti į mūsų tikrąją pradžią. Nuodėmė pasendina mūsų vidų. Kiekvienas Dievui tariamas „taip“ pradeda naują išganymo istoriją mums ir kitiems žmonėms“.

Baigdamas kalbą, popiežius linkėjo, kad dabartinis Advento metas padėtų mums suprati, jog Dievas trokšta mus aplankyti ir laukia mūsų „taip“. „Dosniai ir su pasitikėjimu, kaip Marija, šiandien kiekvienas iš mūsų tarkime „taip“ Dievui“.

Po „Viešpaties Angelo“ maldos, popiežius pakvietė visus melstis už žemės drebėjimo aukas Indonezijos Sumatros saloje. Taip pat kvietė maldoje vienytis su juo ketvirtadienį po pietų jam lankantis prie Nekaltai Pradėtosios garbei pastatyto paminklo Romos  Ispanijos aikštėje ir pagerbiant Mariją, Salus Populi Romani, Dievo Motinai dedikuotoje Didžiojoje bazilikoje. „Marija visus telydi Advento kelionėje“, sakė popiežius. (Vatikano radijas)