2016-12-09 16:52:00

Antrasis Advento pamokslas. Dvasių atpažinimo dovana


Penktadienio rytą popiežius Pranciškus su Kurijos kardinolais ir vyskupais Vatikano apaštališkųjų rūmų Redemptoris Mater koplyčioje klausės antrojo Advento pamokslo. Tęsdamas mąstymą apie Šventąją Dvasią Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio gyvenime, Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap. kalbėjo apie tą ypatingą Šventosios Dvasios suteikiamą charizmą, kurią šv. Paulius vadina „dvasių atpažinimu“ (1 Kor 12,10).

Pamokslininkas sakė, kad iš pradžių ši charizma buvo suvokiama labai konkrečiai: atpažinti ar tikinčiųjų susirinkime tariami žodžiai yra įkvėpti Dievo Dvasios, ar jų įkvėpimo šaltinis kitas – žmogaus dvasia, pasaulio dvasia, piktoji dvasia. Pasak Pauliaus, pagrindinis atpažinimo kriterijus yra išpažinimas, kad  „Jėzus yra Viešpats“ (1 Kor 12,3). Panašiai šią charizmą suvokia ir apaštalas Jonas, sakydamas, kad reikia „ištirti dvasias, ar jos iš Dievo“ ir kaip atpažinimo kriterijų nurodydamas tikėjimą Kristaus įsikūnijimu: „kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo“ (plg. 1 Jn 4,1-6). Šitaip dvasių atpažinimas įgauna teologinę funkciją, tampa kriterijumi, pagal kurį atskiriame tikrą mokymą nuo netikro, ortodoksiją nuo erezijos.

Dvasių atpažinimo dovana taikoma dviejose plotmėse: Bažnyčioje ir asmeniniame gyvenime. Bažnyčioje dvasių atpažinimo funkciją atlieka oficialus magisteriumas, turintis pareigą taip pat atsižvelgti į „sensus fidelium“, į žmonių tikėjimo pojūtį. Bažnyčios pašaukimą atsipažinti dvasias Vatikano II Susirinkimas vadina pašaukimu skaityti laiko ženklus. Tai nereiškia, kad iškylant naujoms visuomenės gyvenimo situacijoms ir  problemoms Bažnyčia turėtų vis priminti savo nekintančias taisykles, bet reiškia kad reikia naujų atsakymų į naujų žmonių kartų keliamus klausimus. Pagrindinis sunkumas su kuriuo susiduriama – tai baimė, kad keičiant mokymo formuluotes gali būti pakenkta jo autoritetui. Pasak pamokslininko, jaudinantis pavyzdys yra Jeruzalėje įvykęs pirmasis Bažnyčios „susirinkimas“. Susidūrė dvi skirtingos nuomonės – vieni reikalavo laikytis judaizmo taisyklių, kiti siūlė didesnį atvirumą pagonims. „Įsiliepsnojo ilgas ginčas“,  bet galiausiai buvo surastas sprendimas ir jis buvo praneštas naudojant šią nepaprastą formulę: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga...“

Taip pat ir asmeniniame gyvenime dvasių atpažinimo dovana padeda atskirti „Dievo Dvasią“ nuo „pasaulio dvasios“. Objektyvus kriterijus yra vaisiai, kuriuos duoda žmogaus pasirinkimai. Kūno darbų vaisiai yra įvairios blogybės, o gerus vaisius duoda Dvasios įkvėpti darbai (plg. Gal 5,19-22). Tačiau toks objektyvus kriterijus kartais gali būti nepakankamas, nes žmogui reikia rinktis ne tik tarp gėrio ir blogio, bet kartais taip pat tenka apsispręsti už vieną arba kitą gėrį ir tokiomis akimirkomis jis nori žinoti ko Dievas iš jo laukia.

Atsiliepdamas į šį poreikį šv. Ignacas Lojola sukūrė savąją atpažinimo doktriną. Jis pakvietė pažiūrėti į savo vidinius nusiteikimus, į intencijas, slypinčias už vienokio ar kitokio pasirinkimo. Kai turime dvi galimybes, galime vieną arba dvi dienas apsistoti ties viena, tarsi ji ir būtų mūsų pasirinkimas, ir žiūrėti kaip tokį pasirinkimą priima širdis. Ar ji rami, ar drąsina ir toliau eiti pasirinktu keliu, ar vis dėlto jauti tam tikrą nerimą. Paskui reikia tą patį pakartoti renkantis kitą galimybę. Visas šis atpažinimo procesas turi vykti su malda, visiškai pasitikinti Dievu ir atsiveriant Šventajai Dvasiai.

Šiandien kartais susiduriame su pavojumi tokiame atpažinimo procese per daug dėmesio skirti psichologiniams aspektams, užmiršdami, kad pagrindinis veikėjas turi būti Šventoji Dvasia. Atpažinimas – tai ne menas, ne technika, bet charizma, tai yra Šventosios Dvasios dovana. Pasak pamokslininko, reikia atsiminti ir tai, kad šią dovana Šventoji Dvasia suteikia ne kokiu nors stebuklingu būdu, bet per Šventąjį Raštą.

Kartu su įsiklausymu į Dievo Žodį, taip pa svarbu tikrinti savo sąžinę. Sąžinės patikrinimo praktika neturėtų ribotis tik pasiruošimu išpažinčiai, bet turėtume nuolat žiūrėti į savo sąžinę, leisti, kad Šventoji Dvasia ją „tyrinėtų“, kad būtų mūsų „dvasios vadovė“. Kilniausią tokio vadovavimo pavyzdį matome Jėzaus gyvenime. Šventoji Dvasia dalyvauja visuose jo sprendimuose.

Savo antrąjį pamokslą t. Cantalamessa užbaigė primindamas himno Šventajai Dvasiai „Veni Creator“ posmą, kuriame kalbama apie tokį Jos vadovavimą: „Tu blogį sielose naikink, vienybę, taiką vis gaivink, vesk mus tvirtai tiesos keliu, padėk išvengt skaudžių klaidų”. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.