Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Vatikanas \ Įvykiai

Trečiasis Advento pamokslas. „Blaivus apsvaigimas“

Advento pamokslas "Redemptoris Mater" koplyčioje

2016/12/16 15:31

Tęsdamas meditaciją apie Šventąją Dvasią Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio gyvenime, penktadienio rytą popiežiui Pranciškui ir jo bendradarbiams sakytame trečiajame Advento pamoksle t. Raniero Cantalamessa kalbėjo apie atsinaujinimą Šventojoje Dvasioje.

Popiežiaus namų pamokslininkas priminė, kad 1975 m. Sekminių pirmadienį uždarydamas pirmąjį pasaulį Katalikų charizminio atsinaujinimo judėjimo kongresą palaimintasis popiežius Paulius VI šį judėjimą pavadino „šansu Bažnyčiai“. Tąkart sakytą kalbą jis užbaigė žodžiais: „Džiugiai gerkime blaivią Dvasios gausą“. Tai tos dienos Valandų liturgijoje naudojami šiek tiek pakeisti šv. Ambraziejaus žodžiai. Originaliame šv. Ambraziejaus tekste raginama gerti ne Dvasios „gausą“, bet Dvasios „svaigulį, apsvaigimą“.

Vėliau daug Bažnyčios tėvų savo raštuose naudojo šią analogiją, pabrėždami kontrastą tarp medžiagiško, kūniško apsvaigimo ir dvasinio apsvaigimo. Kontrastas glūdi tame, kad medžiagiškas apsvaigimas (nuo alkoholio, narkotikų, sekso, sėkmės) padaro žmogų svyruojančiu ir netvirtu, o dvasinis apsvaigimas jį sutvirtina. Tėvas Cantalamessa atkreipė dėmesį, kad per pirmas Sekmines, pašaliniai įvykio stebėtojai manė, kad apaštalai yra „prisigėrę vyno“. Jie buvo teisūs, sako Kirilas Aleksandrietis, tai iš tiesų buvo apsvaigimas, tačiau neteisingai manyta, kad apsvaigimo priežastis yra paprastas vynas, kai iš tiesų apaštalai buvo apsvaigę nuo „naujo vyno“, gauto iš „tikro vynmedžio“, kuris yra Kristus.

Kaip šią blaivaus apsvaigimo idėją pritaikyti dabartiniame Bažnyčios gyvenime? Praeityje buvome mokomi, kad dvasinis kelias veda nuo blaivumo į apsvaigimą, sakė t. Cantalamessa. Kitaip tariant, kad dvasinis apsvaigimas pasiekiamas pradedant nuo kūno blaivumo, nuo apsimarinimų ir pasninko; kad reikia stropiai praktikuoti blaivumą, kad pasiektume apsvaigimą; kad dvasinis blaivumas pasiekiamas tik tiems, kurie sugeba pasiekti tam tikrą tobulumą.

Pasak pamokslininko, šiame požiūryje yra labai daug išminties ir patirties. Tikrai negalima jo laikyti atgyvenusiu. Tačiau reikia pasakyti, kad griežtas tokios schemos taikymas reiškia akcento perkėlimą nuo malonės ant žmogaus pastangų, nuo tikėjimo ant darbų. Juk turime atsiminti, kad net jei žmogaus askezė ir pasninkas būtų tobuli, be Šventosios Dvasios veikimo jie būtų nebaigti ir bevaisiai.

Yra ir kitas kelias – nuo apsvaigimo link blaivumo. Šiuo keliu visų pirma ėjo apaštalai, sakė t. Cantalamessa. Iki Sekminių apaštalai nebuvo pajėgūs sėkmingai vykdyti Evangelijos priesakų. Tačiau viskas pasikeitė Sekminių dieną, kai jie buvo pakrikštyti Šventąja Dvasia. Nuo tos akimirkos jie buvo uolūs ir bebaimiai Kristaus liudytojai.

Kur veikia Sekminių Dvasia? Šv. Ambraziejus, paminėjęs Eucharistiją ir Šventąjį Raštą, tai yra tradicines „vietas“, iš kurių galime semtis Šventosios Dvasios, kalba ir apie nepaprastą jos gavimo būdą – išgyventi tą patirtį, kurią apaštalai išgyveno Sekminių dieną. Vadinasi, sakė pamokslininkas, ir mes turime galimybę gauti Šventąją Dvasią nauju būdu, kuris priklauso vien nuo laisvos ir nuo mūsų nė kiek nepriklausomos Dievo iniciatyvos. Ir mums kartais gresia ta pati klaida, kurią padarė fariziejai ir Izraelio kunigai, sakydami Jėzui: „Dirbamos yra šešios dienos. Tad kodėl reikia daryti stebuklus per šabą“ (plg. Lk 13,14). Ir mes galime būti gundomi širdyje sakyti Dievui: „Juk yra septyni sakramentai Šventajai Dvasiai gauti, tad kam gi reikia to neįprasto būdo?“

Pasak t. Cantalamessa, tą nepaprastą Šventosios Dvasios gavimo būdą matome charizminio atsinaujinimo judėjime ir tas būdas vadinamas „Šventosios Dvasios krikštu“. Šį terminą naudojas pats Jėzus, sakydamas apaštalams: „būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“ (Apd 1,5). Čia kalbama ne apie kokias ezoterines apeigas, bet apie paprastą, nuolankią maldą, kurios rezultatas yra atnaujintas asmeninis ryšys su Jėzumi. Tai ne koks nors naujas Bažnyčioje veikiantis judėjimas, bet visiems atvira „malonės srovė“. Tai – tariant šv. Jono XXIII žodžiais - „naujų Sekminių“ patirtis arba – kaip sakė pal. Paulius VI - „nesibaigiančios Sekminės“. (Vatikano radijas)

2016/12/16 15:31