Ketvirtasis Advento sekmadienis

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“. Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. (Mt 1, 18–24)

DRĄSA MYLĖTI, Mons. Adolfas Grušas

Evangelijoje pagal Luką skaitome, kad žinią apie Jėzaus gimimą angelas apreiškė Marijai, tuo tarpu evangelistas Matas kalba apie angelo pasirodymą Juozapui. Sulygindami šiuos abu tekstus suvokiame, kad tai ne prieštaravimas, o vienas kitą papildantys dalykai: Viešpaties apreiškimas skirtas porai, angelas kreipiasi tiek į sužadėtinį, tiek į sužadėtinę, į teisų vyrą ir į mergaitę, kurie myli vienas kitą.

Iš tikrųjų kiekvienoje poroje galima pastebėti ir Dievo veikimą: Jis laukia dviejų žmonių ištarto „taip“, nes be drąsos pasiryžti šiam žodžiui net ir Dievas nebūtų šioje žemėje turėjęs Sūnaus. Žmonių tarpusavio santykiuose, jų namuose nuolatos Dievas prisiliečia prie mūsų. Jis yra kartu su mumis tada, kai esame apsvaigę nuo džiaugsmo ir galime mylimam žmogui tarti nuostabius, visiško atsidavimo ir pasitikėjimo kupinus žodžius, ir tuomet, kai išgyvename išmėginimus, krizėmis, abejonėmis ir ašaromis pažymėtas dienas…

Juozapas, nors ir būdamas įsimylėjęs, vis dėlto ryžosi palikti sužadėtinę, gal daugiau ne dėl įtarumo, bet iš pagarbos jai. Jis nenori apskųsti jam brangaus žmogaus, bet ir toliau tebegalvoja apie ją, pats nepatenkintas savo sprendimu. Ir toliau Marija tebesisapnuoja jam, ir jis ją toliau tebemyli ir žino esąs mylimas.

Marija su Juozapu tikrai nebuvo turtingi, tačiau Dievas jiems davė patį brangiausią turtą: jie buvo kupini meilės. Jei pasaulyje apskritai yra kas nors, kas žmogui atveria kelią į dvasios pasaulį, toji jėga yra meilė. Evangelijoje nerasime užrašyto nė vieno Juozapo ištarto žodžio. Šis žmogus, kurio rankos sugrubusios nuo darbų, o širdis kupina pačių švelniausių jausmų Marijai, nekalba, tačiau jo tyla yra didžiausia meilės išraiška. Didžiausias tikėjimo pasiekimas ir yra sugebėjimas pasilikti tyloje, kad išgirstume Dievą ir darytume tai, ko Jis nori. Dievas kalba per tylų ir teisų žmogų…

Juozapas, panašiai kaip ir izraelitai savo kelionėje per dykumą, buvo išmėgintas, kad „būtų atskleistos jo širdies mintys“. Pasirodė, kad Juozapo širdyje yra meilė Marijai, kad jis myli ją, nesiekdamas jos pasisavinti, ir tai tapo Šventosios Nazareto šeimos tyro gyvenimo slėpiniu. Kiekviena tikra meilė privalo mokėti pereiti nuo noro savintis prie siekio apsaugoti. Meilė – tai duoti ir niekuomet nesisavinti, visų pirma mylėti, prarandant ir nereikalaujant, kad būtų atlyginta.

Taip ir pasielgė Juozapas. Pradžioje mėginęs bėgti nuo Dievo paslapčių, vėliau jas išklausė ir priėmė žodį, kurį visuomet Dievas ištaria žmogui: „Nebijok!“ Juozapas rado savyje drąsos ir toliau jau elgėsi vedamas nebe baimės, o Dievo valios: jis pasirinko Mariją, o ne savo palikuonis, jo meilė leido širdyje rasti vietos Jėzui.

Juozapas mums liudija apie drąsą mylėti. Dėl tos jo drąsos Dievas apsigyveno su mumis…