2016-12-21 16:12:00

Popiežius Pranciškus palinkėjo krikščioniškos vilties Kalėdų


Popiežius Pranciškus trečiadienio bendrojoje audiencijoje priėmė maldininkus iš visų kraštų, visus pasveikino su priartėjusiomis Kalėdomis ir palinkėjo kliautis vienintele viltimi, kuri gelbsti – krikščioniška viltimi. Pratęsdamas pokalbių ciklą apie krikščionišką viltį Šventasis Tėvas apmąstė „viltį įžengusią į pasaulį per Dievo Sūnaus įsikūnijimą“.

Jau pranašas Izaijas paskelbė apie būsimą Mesijo užgimimą:  „Štai ta Mergelė laukiasi, ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu“ (7,14). Kitoje vietoje pranašas sako: „Iš Išajo kelmo išaugs atžala; iš jo šaknies pražys pumpuras“ (11,1). Šiuose posmuose galima pajusti Kalėdų prasmę: Dievas laikosi pažadų tapdamas žmogumi; jis neapleidžia savo tautos, norėdamas prie jos priartėti nusivelka savo dieviškumą. Tokiu būdu Dievas įrodo savo ištikimybę, pradeda naują Karalystę ir padovanoja žmonijai naują viltį. Kas yra toji nauja viltis? Tai amžinasis gyvenimas.

Kai kalbame apie viltį, dažnai kalbama apie tai, kas nėra žmogaus valioje ir kas yra nematomo. Iš tikrųjų, tai ko viliamės yra virš mūsų galios ir matomumo. Tačiau Kristaus Kalėdos, kuriomis prasideda Išganymas, mums kalba apie kitokią viltį, tokią, kuri yra patikima, matoma ir suprantama, nes remiasi į Dievą. Jis ateina į pasaulį, suteikia jėgų žengti pirmyn su Juo pilnatvės link, tai Dievas kuris eina su mumis Jėzuje. Tai viltis, kurią padovanoja Betliejaus kūdikėlis, suteikdamas tikslą, tinkamą dabarčiai – žmonijos išganymą, palaiminimą tiems, kurie pasitiki gailestinguoju Dievu. Šventasis Paulius visa tai susumuoja taip: „mes esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8,24).

Tai reiškia, kad eidami su viltimi esame išgelbėti. Tačiau kiekvienas galim savęs paklausti: „ar aš einu su viltimi, o gal mano vidinis gyvenimas sustojęs, užsidaręs? Mano širdis yra kaip uždaryta spintelė, ar ji atidaryta vilčiai, kuri leidžia eiti pirmyn? Eiti ne vieniems, o su Jėzumi!“

Popiežius pasidalijo mintimis apie prakartėlę, kurią nuo šv. Pranciškaus laikų krikščionių šeimos per Adventą pasistato savo namuose, laukdamos Kalėdų. Prakartėlė savo paprastume perduoda viltį; kiekviena prakartėlės figūrėlė yra pasinėrusi į vilties atmosferą.

Visų pirma pastebime vietą, kurioje Jėzus gimė: Betliejų. Tai mažas Judėjos miestelis, kuriame tūkstantį metų anksčiau gimė Dovydas, piemuo, kurį Dievas išrinko būti Izraelio karaliumi. Betliejus ne sostinė, tačiau dieviškosios apvaizdos išrinktas todėl, kad Dievas myli mažuosius ir nuolankiuosius. Toje vietoje gimsta taip lauktas „Dovydo sūnus“ Jėzus, kuriame susitinka Dievo viltis ir žmogaus viltis.

Paskui pamatome Mariją, vilties Motiną. Ištardama „Taip!“ Dievui, ji atvėrė Dievo vartus į mūsų pasaulį: mergaitės širdis buvo kupina tikėjimo pagrįstos vilties, todėl Dievas ją išsirinko ir ji patikėjo Jo žodžiu. Ji devynerius mėnesius buvo naujos ir amžinos Sandaros skrynia; ji Betliejuje kontempliuoja Kūdikį ir jame mato Dievo meilę, ateinančią išgelbėti Jo tautą ir visą žmoniją.

Prie Marijos yra Juozapas, Išajo ir Dovydo palikuonis. Jis irgi įtikėjo angelo žodžiais ir, žvelgdamas į ėdžiose paguldytą Jėzų, medituoja, kad tas Kūdikis prasidėjo iš Šventosios Dvasios ir kad pats Dievas jam nurodė pavadinti jį „Jėzumi“. Šiame varde yra viltis kiekvienam žmogui, nes per šį moters sūnų Dievas išgelbės žmoniją nuo mirties ir nuodėmės. Todėl taip svarbu žvelgti į prakartėlę, sustoti prie jos, pažvelgti ir pamatyti jos veikėjus apgaubusią viltį.

Beje, prisiminė popiežius, prakartėlėje yra ir piemenys, kurie vaizduoja neturtingą ir nuolankią žmoniją, laukiančią Mesijo, „Izraelio paguodos“ (Lk 2,25) ir „Jeruzalės išvadavimo“ (Lk 2,38). Jie kūdikyje mato pažadų išsipildymą ir viliasi, kad Dievo išganymas nužengs iki pat kiekvieno iš jų. Tačiau tie, kurie pasikliauna savais svertais, ypač materialiniais, nelaukia Dievo išganymo. Gerai įsidėmėkime: mūsų svertai mūsų neišgelbės. Vienintelis svertas, kuris gelbsti yra viltis Dieve; ji vienintelė gelbsti, ji vienintelė stipri. Viltis Dieve leidžia eiti per gyvenimą su džiaugsmu, siekiant daryti gera ir trokštant tapti laimingais per amžius. Mažieji, piemenėliai, pasitiki Dievu, viliasi juo ir džiaugiasi atpažindami Kūdikyje angelų nurodytą ženklą (Lk 2,12).

Ir yra angelų choras, iš aukšto paskelbiantis apie didį Dievo planą, kurį įgyvendina Kūdikis: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“ (Lk 2,14). Krikščioniška viltis yra išreiškiama šlovinimu ir padėka Dievui, kuris pradėjo savo meilės, teisingumo ir taikos Karalystę.

Brangūs broliai seserys, šiomis dienomis kontempliuodami prakartėlę ruošiamės Viešpaties Kalėdoms. Bus tikra šventė jei priimame Jėzų, Dievo vilties sėklą pasėtą mūsų asmeninės ir bendruomeninės istorijos dirvoje. Kiekvienas „Taip!“ Jėzui yra vilties daigas. Pasitikėkime šiuo vilties daigu, mūsų ištariamu „Taip!“ Jėzui: „Taip!“ Jėzau, tu mane gali išgelbėti! tu mane gali išgelbėti!“, - pakartojo popiežius Pranciškus pridurdamas: „Vilties Kalėdų visiems!“. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.