Soc. tinklai:

RSS:

App:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Bažnyčia pasaulyje

Misionieriaus atsisveikinimas: Ačiū! Atleiskite ir viso geriausio!

Katalikų katedra Džuboje, Pietų Sudano sostinėje - AFP

2016/12/22 17:00

Keletą metų italų misionierius, Komboniečių kongregacijos kunigas t. Daniele Moschetti buvo vienas iš patikimų balsų Pietų Sudane, kur jis tarnavo kaip savo brolijos vyresnysis, pranešantis apie šios jaunos valstybės džiaugsmus ir, ypač, skausmus per pastaruosius trejus metus, užvirus genčių ir klanų tarpusavio kovai, dėl savo, o ne dėl valstybės interesų. Nuo 2017 metų sausio 1 dienos vyresniojo pareigose jį keičia kitas kombonietis, o t. Daniele paskelbė laišką bendražygiams, draugams, visiems sutiktiems, kurį pavadino taip: „tik trys žodžiai: Ačiū jums! Atleiskite ir viso geriausio“.

Misionierius primena, jog šv. Motina Teresė iš Kalkutos kartą pasakė, jog Dievas nepašaukia mūsų būti sėkmingais, bet ištikimais. O ištikimybė, pratęsia jis, reikalauja kantrybės, o šią sunkiausia išlaikyti su pačiu savimi, ypač kai norime pokyčių savo gyvenime, savo krikščioniškose ir vienuolių bendruomenėse.

„Mes norime sėkmės ir norime jos dabar, kaip sekuliariame pasaulyje, betarpiškai. Sunku priimti faktą, kad augimas yra visą gyvenimą trunkantis procesas ir kad mes dar ir dar kartą būsime kviečiami savo gyvenimą peržvelgti. Bet jei esame ištikimi ir stengiamės tai daryti, pradedame grandininę reakciją – pasikeitimo reakciją pasaulyje aplink mus. Net kai galbūt stengiamės tik dėl savęs ir savo santykio su Dievu, mes paliečiame kitus. Ir atskleidžiame, kad Adventas, kurį dabar išgyvename, iš tiesų yra kiekviena diena. Kasdien turime purenti savo gyvenimo pagrindus, kad būtume „gera dirva““, laukdami Išgelbėtojo, kuris keitė ir toliau keičia mūsų gyvenimus, rašo t. Daniele.

Po septynerių metų Pietų Sudane, pasak jo, pirmiausia iš širdies kyla žodis „ačiū!“ Pirmiausia Viešpačiui už palaimintą laiką tarnauti Pietų Sudane. Paskyrimas buvo netikėtas ir iš pradžių ne visai suprantamas. Bet dabar taip. Tai buvo laikas su Dievo žmonėmis, taikos ir didžiulės vilties laikas laukiant nepriklausomybės, taip pat sunkumų, mirties, kentėjimo laikas per pastaruosius tris karo metus, taip pat išgyventus kartu. Išbandymo laikas ir džiaugsmo bei brolystės laikas, kuris niekada nebus pamirštas.

Misionierius padėkojo kiekvienam sutiktam, nepriklausomai nuo to, ar su juo praturtino vienas kitą ar, priešingai, atrado savo ribas – tai irgi dalis misijos, kurią Viešpats patiki. Kaip kažkur buvo parašyta: „susiburti yra pradžia, išlikti kartu yra pažanga, dirbti kartu yra sėkmė“.

Kitas žodis yra „atleisk!“ „Prašau atleidimo Viešpatį ir kiekvieną iš jūsų, rašo misionierius, kuriuos per savo tarnavimą kaip nors užgavau ar sužeidžiau, kurie pajuto neteisybę dėl mano veiksmų, sprendimų ar žodžių. Galiu patikinti, jog tai niekad nebuvo tyčia ar piktavališka. Meldžiausi už kiekvieną, ypač už tuos, su kuriais buvo sunku. Savo sąžinėje visada bandžiau būti atviras prieš Dievą, ištikimas ir tiesus savo pareigose, ne vien tarnautojas, kuris gal darbštus, bet be entuziazmo, dvasios ir tiesos“, priduria t. Daniele, dėkodamas už brolybę, kantrybę, maldą ir paramą tais momentais, kai buvo iš tiesų sunku. Jis priminė ir šv. Danieliaus Comboni, savo kongregacijos steigėjo, parodytą pavyzdį ir prasmingo gyvenimo stilių, nevilties, kančios ir mirties situacijoje išlaikant viltį, drąsą ir ateities viziją, nes einančiam su Viešpačiu jokie dalykai nėra nepakeičiami.

Ir, galiausiai, „viso geriausio!“. Italų misionierius priminė išmintingą savo kongregacijos taisyklę, kad buvusiam vyresniajam patartina nelikti ten, kur jis tarnavo, bet išvykti kitur. „Kur aš eisiu? Kur būsiu paskirtas? Visai dėlto nesijaudinu. Viešpats viskuo pasirūpindavo, kai iš vienos misijos, iš vienos bendruomenės keliavau į kitą. Aš esu laimingas dėlto, kaip gyvenau ir ką bei kokiu būdu padariau. Taip, daug kas galėjo būti padaryta geriau, bet tau jau padaryta“, rašo kombonietis ir tęsia – „aš pasiruošęs priimti naujus iššūkius, misiją, bendruomenę ir šalį. Kol kas pailsėsiu, pabūsiu su šeima ir draugais, broliais Italijoje ir, šiek tiek vėliau, išeisiu į piligrimystę nuo Pirėnų Prancūzijoje iki Santjago de Kompostela Ispanijoje. 1000 kilometrų piligrimystę pėsčiomis skirsiu maldai už taiką Pietų Sudane, už kiekvieną iš jūsų, už visus sutiktus ir tapusius mano gyvenimo istorijos dalimi. Per ateinančius mėnesius tirsiu, melsiu ir prašysiu dieviškos išminties, kad pasirinkčiau tai, ko reikia Jo Karalystei, o ne mano malonumui ir troškimui“.

„Eidami gyvenimo keliu norėtume, kad dalykai būtų paprasti ir aiškūs, bet jie nėra“, laiško pabaigoje priduria t. Daniele. Ir čia, pasak jo, Kalėdų dienomis, mums padeda šv. Juozapas, Jėzaus žemiškasis tėvas. Juozapas paklausė angelo balso sapne ir pasirinko Mariją, tačiau galime įsivaizduoti, kaip jis grūmėsi su jausmais sužinojęs apie sužadėtinės nėštumą, kurį lėmė ne jis. Bet jis buvo nuolankus, nesiekė greito sprendimo, davė sau laiko, leido sau eiti miegoti su problema, kol gavo atsakymą. Sugebėti išlaukti pilnatvės, o ji išsipildys, kai tam bus laikas – toks adventinis nusiteikimas. „Galbūt sprendimai, kuriuos turime padaryti, iškils tokiu pat būdu, nes Dievo Dvasia ir toliau gimdo žmogaus gyvenimą. Mes galime pasitikėti laiku ir žmonėmis, nes, galiausiai, Dievas pasitikėjo. Tad dar trys žodžiai: atvirumas, pasitikėjimas ir tikėjimas“, užbaigia t. Daniele savo sveikinimą Kalėdoms ir ateinantiems metams. (Vatikano radijas)

2016/12/22 17:00