Kristaus gimimas – Kalėdos

Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2,1-14)

DIEVAS IR ŽMOGUS

Nors nuo pirmosios Kalėdų nakties praėjo jau daugiau kaip du tūkstančiai metų, mes vis tebesistebime šiąnakt mums gimusiu Kūdikiu…

Žvelgiant į kūdikį apima švelnumas, jo mažumas nugali pačias kiečiausias širdis, jo silpnumas nuginkluoja mus. Kita vertus, kūdikyje galime įžvelgti gyvybės galimybes, visą jos spindesį. Mus, ko gero, kaip tik ir stebina šis mažumo ir ateities galimybių kontrastas, leidžiantis suvokti, kad kiekvienas gimstantis kūdikis yra ženklas, kurį Dievas nepailsdamas duoda žmonijai.

Kaip tik tai ir sudaro Kalėdų esmę: Dievas ne tik nepasibodėjo žmonija, bet panoro įeiti į žmonių istoriją, pats tapdamas kūnu ir krauju, atodūsiais ir prakaitu. Evangelija, skelbia gerąją naujieną… atsitiko neįmanoma: Dievas tapo žmogumi.

Tiesa, iki tol dažniau žmonija puoselėjo fantastinį siekį tapti dievu: užkopti iki rojaus, pasiekti neįmanomas galybės aukštumas, tačiau visiškai nelauktai pats Dievas atliko priešingą kelionę, pasilenkė prie mūsų mažumo ir pats tapo mažu kūdikiu. Kaip mes pajuntame švelnumą, žvelgdami į kūdikį, ir mėgindami jį prakalbinti, prabylame tais pačiais garsais, kuriuos skleidžia jo dar nemokančios kalbėti lūpos, taip savo švelnumą mums parodė pats Dievas, tapdamas tokiu pat mažu, kokiais esame mes ir, kadangi mes nebuvome pajėgūs suvokti visos Jo didybės, tapo tokiu kaip mes, prabilo mums suprantama kalba.

Kartais sunku įsivaizduoti Dievą, kurio nesupa paslapties, garbės, vienybės Trejybėje spindesys, ir pamėginti suvokti Jį, kaip vieną būtybę, paskendusią milijonų minioje. Dievas, leidęs sau susilieti su visa žmonija, mums atrodo tarsi atsisakęs savo visagalybės ir dieviškos garbės. Mums gali tapti sudėtinga atpažinti Jį, kaip Dievą, tačiau tada Jis tampa lengvai atpažįstamu vargo, kančios ir skausmo iškreiptame žmogaus veide…

Dievas, gimdamas, kaip žmogus, verčia mus iš naujo apmąstyti savo žmogystę, joje atrandant dieviškumo kibirkštį, tą panašumą į Jį, apie kurį kalba Pradžios knyga.

Apaštalas Jonas Evangelijos pradžioje skaudžiai atsidūsta: „Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis buvo per jį padarytas, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“. Taip atsitiko todėl, kad žmonės, kaip visuomet, ieškojo Dievo visagalybės, spindesio, šventumo, kitoniškumo ir neatpažino Jo savo ir kitų, juos supančiųjų žmogiškume.

Prakartėlėse, kurios šiomis dienomis puošia bažnyčias ir tikinčiųjų namus, mes matome įvairius žmones: Mariją su Juozapu, piemenis, išminčius… sakytume, jie atstovauja visai žmonijai, tačiau visam kam prasmę suteikia ėdžiose gulintis Kūdikis. Prakartėlė be kūdikio, „suvystyto vystyklais ir paguldyto ėdžiose“, neturėtų absoliučiai jokios prasmės. Dievas save atskleidžia tuo, kad yra kartu su mumis. Yra toks, kaip ir mes…

Kalėdos nėra Jėzaus gimtadienis, kaip kartais mėginama pasakyti,- tai daugiau simbolinė data, nes Dievas Sūnus, kaip Evangelijos prologe nurodo Šventasis Jonas, „pradžioje buvo pas Dievą ir visa per jį atsirado“. Kalėdos yra šventė žmogaus, atgimstančio savo sieloje, suvokus, kad Dievo meilė jo neapleidžia, kad Dievas yra mylintis, švelnus ir drauge mažas, leidžiantis, kad žmogus Jį paimtų ant rankų.

Ir priglaustų prie širdies…

(Mons. Adolfas Grušas)