2016-12-25 13:06:00

Popiežiaus Pranciškaus Kalėdų nakties homilija: dėl manęs


„Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms“ (Tit 2,11). Apaštalo Pauliaus žodžiai apreiškia šios šventos nakties slėpinį: pasirodė Dievo malonė, jo nemokama dovana, mums dovanotame vaikelyje Dievo meilė tapo apčiuopiama, - Kalėdų nakties Mišių homiliją šv. Petro bazilikoje pradėjo popiežius Pranciškus.

Pasak Šventojo Tėvo, tai šlovingoji naktis, ta šlovę skelbė angelai Betliejuje ir, šiandien, mes visame pasaulyje. Tai džiugioji naktis, nes nuo tada ir visam laikui Dievas, Amžinasis, Begalinis, yra Dievas su mumis: jis nėra toli, neturime jo ieškoti dangaus orbitose ar tarp mistinių idėjų; jis arti, tapo žmogumi ir niekad nebeatsiplėš nuo mūsų žmogiškumo, kurį padarė savu. Tai šviesioji naktis: pranašo Izaijo išpranašauta šviesa apšvietė einančius tamsybėse, apšvietė, pasakoja evangelistas Lukas, Betliejaus piemenis.

Piemenys sužino, kad „kūdikis gimė dėl mūsų“ ir suvokia, kad visa šlovė, visas džiaugsmas, visa šviesa susitelkia viename taške, angelo jiems nurodytame ženkle: „rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (Lk 2,12). Tai ženklas visam laikui kaip atrasti Jėzų. Ne vien tada, bet ir šiandien. Jei norime švęsti tikras Kalėdas, kontempliuokime šį ženklą: mažo naujagimio trapų paprastumą, jo romų paguldymą, jo švelnų suvystymą. Čia yra Dievas.

Šiuo ženklu Evangelija mums parodo paradoksą: užsimena apie imperatorių, apie gubernatorių, apie to laiko didžiuosius, bet Dievas neapsireiškia tarp jų, pasirodo ne karališkųjų rūmų dailioje menėje, bet tvartelio skurde, ne išpustytoje regimybėje, bet gyvenimo paprastume, ne galioje, bet stebinančiame mažume. Ir kad jį sutiktume, reikia eiti ten, kur jis yra: reikia pasilenkti, priklaupti, tapti mažais. Gimęs Kūdikis mus žadina: mus kviečia palikti efemeriškas iliuzijas, kad eitume link esmės; atsisakyti nepasotinamų pretenzijų, palikti amžiną nepasitenkinimą ir liūdesį dėl kokių nors dalykų, kurių mums visada trūks. Mums bus naudinga palikti šiuos dalykus, kad Dievo-kūdikio paprastume atrastume taiką, džiaugsmą, gyvenimo prasmę.

Leiskimės būti žadinamais, - tęsė Pranciškus, - Kūdikio ėdžiose ir leiskimės taip pat būti žadinamais vaikų, kurie, šiandien, nėra švelniai paguldyti ir apgaubti motinos ir tėvo rūpesčio, bet guli ledinėse ėdžiose, kuriose suėdamas jų orumas; kurie paguldyti požeminiuose bunkeriuose, slepiant nuo bombardavimų, ant didelio miesto šaligatvių, migrantų pergrūsto laivo dugne. Leiskimės būti žadinamais kūdikių, kuriems nebuvo leista gimti ir tų, kurie rauda, nes niekas nepasotina jų alkio, tų, kurių rankose ne žaislai, o ginklai.

Kalėdų slėpinys, kuris yra šviesa ir džiaugsmas, žadina ir sukrečia, nes tuo pat metu yra vilties ir liūdesio slėpinys. Jame yra liūdesio skonis, nes meilė nepriimama, gyvybė atstumiama. Tai patyrė ir Juozapas su Marija, kuriems durys buvo uždarytos ir kurie paguldė Jėzų ėdžiose, nes “ jiems nebuvo vietos užeigoje“. Jėzus gimsta atstumtas kai kurių ir daugeliui esant abejingiems. Ir šiandien įmanomas toks pat abejingumas, kai Kalėdos tampa švente, kuriose svarbiausi esame mes, o ne Jis; kai prekybos šviesos į šešėlį išmeta Dievo šviesą, kai nerimaujame dėl dovanų ir liekame nejautriais atstumtiesiems. Šis supasaulėjimas Kalėdas paėmė įkaite ir reikia jas išlaisvinti!

Bet Kalėdos ypač turi vilties skonį, nes, nepaisant mūsų tamsybių, Dievo šviesa suspindi. Jo maloni šviesa nėra baugi. Mus įsimylėjęs Dievas traukia savuoju švelnumu, gimdamas vargšas ir trapus tarp mūsų, kaip vienas iš mūsų. Gimsta Betliejuje, kuris reiškia „duonos namai“. Tarsi mums sakytų, kad gimsta kaip duona mums. Ateina į gyvenimą, kad mums duotų gyvenimą. Ateina į mūsų pasaulį, kad duotų savo meilę. Neateina suryti ir valdyti, bet maitinti ir tarnauti. Yra tiesinė sąsaja tarp ėdžių ir kryžiaus, ant kurio Jėzus bus sulaužyta duona: tai meilė, kuri save dovanoja ir mus išgelbėja, suteikia šviesos mūsų gyvenimui ir taikos širdims.

Tai suprato, tą naktį, piemenys, kurie buvo tarp savo laiko atskirtųjų. Bet niekas nėra atskirtas Dievo akyse ir būtent jie buvo pakviesti į Kalėdas, - sakė Pranciškus ir tęsė: - Savimi pasitikintys, sau pakankami buvo namuose, tarp savo daiktų, o piemenys „nusiskubino“, nedelsdami. Ir mes leiskimės šia naktį būti žadinamais ir sušauktais Jėzaus, eikime pasitikėdami pas Jį, su tais dalykais, dėl kurių jaučiamės atskirti, su savo ribomis. Leiskimės būti paliestais švelnumo, kuris gelbėja. Prisiartinkime prie Dievo, kuris tapo artimas, sustokime prie prakartėlės, įsivaizduokime Jėzaus gimimą: šviesa ir taika, didžiausias skurdas ir atmetimas. Įženkime į tikras Kalėdas su piemenimis, eikime pas Jėzų tokiais, kokiais esame, atsinešdami  savo atskirtis, savo neišgijusias žaizdas. Taip, Jėzuje, paragausime tikrąją Kalėdų dvasią: grožį būti mylimiems Dievo. Su Marija ir Juozapu stovime prieš ėdžias, prieš Jėzų, kuris gimsta kaip duona mano gyvenimui. Kontempliuodami jo nuolankią ir begalinę meilę pasakykime jam ačiū: ačiū, nes visa tai padarei dėl manęs. (Vatikano radijas) 








All the contents on this site are copyrighted ©.