Kurijos reforma: geresnės taisyklės ir autentiškas krikščioniškas nusistatymas

Šių metų prieškalėdinį susitikimą su Romos Kurija popiežius Pranciškus skyrė jau trejus metus vykdomos reformos temai. Beveik tuo pat metu katalikiškas žurnalas „Il Regno“ paskelbė vyskupo Marcello Semeraro išsamų ir dokumentuotą straipsnį apie kurijos reformą. Vyskupas Semeraro, vadovaujantis netoli Romos esančio Albano vyskupijai, yra artimas Pranciškaus bendradarbis ir devynių Kardinolų tarybos, kuri padeda vykdyti Kurijos reformą, sekretorius.

Pirmuosiuose savo apžvalgos skyriuose vyskupas Semeraro primena, kad per pastaruosius šimtą metų tai jau ketvirtas reikšmingas Romos Kurijos struktūros pertvarkymas, neskaičiuojant daugybės mažesnių potvarkių. Romos kurija nėra nesikeičiantis „blokas“, o greičiau namas, kuris nuolatos tvarkomas.

Pats žodis „reforma“ turi dvi pagrindines reikšmes. Viena, tai yra grįžti prie pradinės formos, nuo kurios buvo nukrypta. Antra, ištobulinti tai, kas jau egzistuoja. Gana akivaizdu, kad Pranciškaus reforma, kurios norėjo jį išrinkę kardinolai, eina šiuo antruoju keliu.

Kardinolų tarybos sekretorius pateikia keletą svarbių paties Pranciškaus per pastaruosius kelerius metus pasakytų apibendrinimų, kurie išreiškia jo supratimą apie tai, kas yra reforma. Paminėtini du akcentai. Viena, tai yra geresnių struktūrų ir taisyklių sukūrimas. Antra, tai šiose struktūrose dirbančių ir tomis taisyklėmis besivadovaujančių žmonių autentiškas krikščioniškas nusiteikimas, be kurio ir geriausia struktūra greitai sugestų.

Kurijos reforma nėra tikslas pats sau. Vyskupas Semeraro pateikia formuluotės, kurios aiškiai rodo, jog Romos Kurijos pagrindinė paskirtis yra tarnauti visuotinės Bažnyčios ganytojo, popiežiaus, misijai, kad ši būtų išreikšta veiksmingiau ir pasiektų pasaulį plačiau. Galvoti apie Romos Kuriją kaip apie savarankišką instituciją be popiežiaus yra beprasmiška. Tai vienas iš pagrindinių principų, galvojant kaip reformuoti Kuriją. Reforma įgyvendinama „su Kurija“, o ne „prieš Kuriją“. Romos Kurijos institucijos, tarybos ir kongregacijos, atspindi popiežiaus sielovadinį rūpestį įvairioms Bažnyčios gyvenimo sritims.

Būtent sričių bendrumas, priduria vyskupas Semeraro, buvo tas pagrindas, kuriuo buvo sulietos kelios tarybos, gimstant naujai institucijai. Pavyzdžiui, gyvybė yra fundamentaliai susijusi su šeima, o šeima su pasauliečių pašaukimu ir orumu. Taip iš trijų atskirų institucijų gimė „Dikasterija pasauliečiams, šeimai ir gyvybei“. Tokia pat logika paremtas „Dikasterijos integraliam žmogaus išsivystymui“ sukūrimas.

Galiausiai vyskupas Semeraro atkreipia dėmesį į Pranciškaus žodžius, jog „sinodalumas yra Bažnyčios matmuo“. Bendruomeninės ir kolektyvinės Šventojo Sosto institucijos tarnauja popiežiaus misijai ir tuo pat metu realizuoja „sinodalumą“ ar kolegialumą, pagal Vatikano II Susirinkimo nurodytą kryptį. (Vatikano radijas)