Taizé bendruomenės vadovas: Kartu skinkimės vilties kelią

Latvijos sostinėje Rygoje nuo trečiadienio vyksta Taizé bendruomenės surengtas naujametinis Europos jaunimo susitikimas. Apie 15 tūkst. jo dalyvių priėmė Rygos parapijos, net tik katalikų, kurie Latvijos sostinėje, kaip ir visoje šalyje, nesudaro tikinčiųjų daugumos, bet taip ir kitų pat kitų krikščionių bendruomenės. Pasirengimuose nuo pat pradžių kartu su Taizé bendruomenės vadovais ir Rygos katalikų arkivyskupu, taip pat dalyvavo ir liuteronų, ortodoksų ir baptistų vyskupai.

Į Rygą atvykęs jaunimas meldžiasi ir bendrauja su juos priėmusių bendruomenių nariais, o pagrindiniai maldos susitikimai vyksta Rygos arenoje ir Dauguvos saloje esančiame parodų centre, kuris yra ir naujametinio Europos jaunimo susitikimo logistinis centras.

Kaip kasmet, Taizé bendruomenės prioras brolis Alois parašė laišką į naujus metu žengiančiam Europos jaunimui. Pernai, kai visoje Bažnyčioje buvo švenčiami Gailestingumo metai, ir brolis Alois buvo pakvietę jaunimą įsimąstyti į Dievo gailestingumą, pavesti save Dievui, kuris yra gailestingumas, mokytis atleisti ir padėti vieni kitiems kelti  sunkumus, apmąstyti gailestingumo dorybės sąsajas su visuomenės gyvenimu ir mūsų bendra atsakomybe už gamtą.

Žengiant į 2017 m. brolis Alois kviečia jaunimą pamąstyti apie viltį. Taizé bendruomenės prioro laiško 2017 m. tema: „Kartu tieskime vilties kelią“.

Kaip skintis vilties kelią? Kaip bendromis pastangomis jį tiesti? Taizé bendruomenės vadovas pateikia keturis pasiūlymus. Pirmasis pasiūlymas: „Gyventi su viltimi, nes ji yra kūrybinė jėga“. Tikėti, pasak brolio Aloiso, tai pasitikėti Dievu. Toks pasitikėjimas mums neduoda iš anksto paruoštų atsakymų į sąžinėje ar įvairiose kasdienio gyvenimo situacijose kylančius klausimus, tačiau jis mums padeda nepasiduoti baimei ir sąstingiui, padeda mums būti pasiruošusiems leistis į kelionę. Tai ne paikas optimizmas, nežiūrintis tikrovei į akis, bet inkaras nukleistas į Dievą. Pasitikėjimas ir viltis tai kūrybinė jėga.

Antrasis pasiūlymas: „gyventi paprastai, dalytis su kitais“. Pelno, sėkmės vaikymasis, godumas sukuria neteisingumą, o ir patiems taip besielgiantiems yra frustracijos priežastis. Evangelija mums siūlo ką kita – dalijimąsi su kitais. Ir tai yra vienas pagrindinių vilties kelių, kuriuo visi esame pašaukti eiti. Brolis Alois aiškina, kad paprastas gyvenimas padeda mums pastebėti kito žmogaus poreikius, dalytis su juo ne tik materialinėmis gėrybėmis, bet taip pat skatina padėti kelti jo kančią, priešintis neteisingumui, atjausti migrantus ir karų aukas.

Taizé bendruomenės vadovas taip pat rašo jaunimui, kad krikščionys būdami kartu labiau įkūnija Evangelijoje glūdintį dinamizmą ir priešingai – krikščionių susiskaldymas, tarp jų vyraujant nesantaika meta šešėlį ir Evangelijos žiniai, ją užstoja. Jeigu mes sugebėtume parodyti, kad mokame būti vieningi, kad įmanoma skirtingumų vienybė, padėtume ir visai žmonijai gyventi didesnėje vienybėje. Eikime pas kitus, stenkimės būti geranoriški ir svetingi tiems, kurių pažiūros skiriasi nuo mūsų pažiūrų. Žinome, kad praeityje krikščionys vieni kitiems yra padarę daug skriaudų, atsimename, kad tarp mūsų nebuvo meilės ir tolerancijos, žinome, kad dar ne visos nuoskaudos užmirštos ir ne visi nesutarimai išspręsti, tačiau mes vis tiek bendraukime, nesiaiškinkime kas buvo kaltas, bet atleiskime. Susitaikinimas neįmanomas be išsižadėjimų ir aukos.

Ketvirtasis brolio Aloiso siūlymas – tai kvietimas būti atviresniais kitoms kultūroms, nes žmonių tarpusavio brolybė yra taikos sąlyga. Neleiskime, kad mūsų širdyse viešpatautų uždarumas ir įtarumas kitų atžvilgiu. Kito žmogaus atmetimas – tai barbariškumo simptomas. Nežiūrėkime į svetimšalį tik kaip į grėsmę mūsų kultūrai, kaip į tą, kuris gali pakenkti mūsų gerovei, bet matykime jame visų pirma žmogų, tos pačios kaip ir mes žmonių šeimos narį. Eikime susitikti su pas mus atvykstančiais migrantais ir pabėgėliais, išklauskime jų istorijas. O po to – kas žino? – gal jau savaime norėsime žengti dar vieną žingsnį ir paliudyti jiems solidarumą. Melskimės už tuos, kurių nesuprantame ir kurie mūsų nesupranta. Statykime ne užtvaras, bet tiltus. (Vatikano radijas)