Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Homilijos

Pranciškaus homilija paskutinę metų dieną: užimkime savo vietą istorijoje

Popiežius Pranciškus gruodžio 31 d. - ANSA

2017/01/01 13:08

Gruodžio 31 dienos pavakare šv. Petro bazilikoje vestų Dievo Motinos iškilmės pirmųjų mišparų metu popiežius Pranciškus pasakė homiliją, pradėdamas ją apaštalo Pauliaus žodžiais iš laiško galatams: „atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę“.

Dievo planas, išgelbėjimo istorija yra čia – kad gyventume kaip Dievo vaikai ir kad tai būtų išpildyta, Dievas pasirinko nepaprastą kelią. Nebūdamas pavaldus jokiam įstatymui, iš meilės, atsisakė visų privilegijų ir įžengė ten, kur mažiausiai tikėtasi, kad mus išlaisvintų. Nusprendė tai padaryti per naujagimio mažumą ir trapumą, asmeniškai ir kūnu apkabinti mūsų kūną, savo silpnume apkabinti mūsų, savo mažumu uždengti mūsų. Kristuje Dievas neprisidengė žmogumi, bet tapo žmogumi ir priėmė visą mūsų būklę. Nepanoro likti idėjos ar abstrakčios esmės būklėje, tačiau tapti artimu visiems prarastiems, apmirusiems, sužeistiems, nuviltiems, praradusiems drąsą, išgąsdintiems. Visiems, kurie savo kūne neša atstumo ir vienatvės svorį, kad nuodėmė, gėda, sužeidimai, nejaukumas, atmetimas netartų paskutinio žodžio Jo vaikų gyvenime, pabrėžė savo homilijoje popiežius Pranciškus.

Prakartėlė, pasak jo, šią dievišką logiką kviečia paversti sava. Ši logika nesitelkia į privilegijas ar pamaloninimus: tai susitikimo, artumo logika. Prakartėlė yra kvietimas, vieniems, atsisakyti perlenkimų, kitiems, atmetimo logikos. Dievas pats sutrauko privilegijos grandinę, visada gimdančią atskirtį, žadindamas atjautos švelnumą, kuris visada įtraukia ir leidžia suspindėti kiekvieno asmens orumui.

Negalime būti naivūs, žinome, kad iš įvairių pusių esame gundomi gyventi privilegijos logika, kuri mus išskiria – išskirdama, atskiria – atskirdama ir uždaro – uždarydama mūsų brolių svajones ir gyvenimus, - pažymėjo Pranciškus, pabrėždamas kaip mums reikia Betliejaus vaikelio šviesos, kad išmoktume nemanipuliuoti kitais, taptume geresniais, parklupę vėl atsistotume.

Tuo pat metu, metams pasibaigus, stovėdami priešais prakartėlę dėkojame už visus dieviško dosnumo ženklus mūsų gyvenime ir mūsų istorijoje, pasirodžiusius tūkstančiais būdų veiduose tų, kurie mokėjo, nors ir nežinomi, rizikuoti. Ši padėka nėra sterili nostalgija ar tuščias idealizuotos ir bekūnės praeities atsiminimas, tačiau gyvoji atmintis, kuri budina asmeninį ir bendruomeninį kūrybingumą, nes žinome, kad Dievas su mumis.

Stabtelime prieš prakartėlę, - kalbėjo Pranciškus, - kontempliuoti, kaip Dievas buvo arti per visus metus ir atsiminti, kad kiekvienas laikas, kiekvienas metas, neša malonę ir palaiminimą. Prakartėlė mus provokuoja nieko ir nei vieno nelaikyti prarastu. Žvelgti į prakartėlę reiškia užimti savo vietą istorijoje nesiskundžiant, be kartėlio, neužsidarius ir nesislapstant, neieškant mus privilegijuojančių apėjimų. Žvilgsnyje į prakartėlę turi būti žinojimas, kad mūsų laukiantis laikas pareikalaus drąsos ir vilties iniciatyvų, kaip ir tuščio pirmavimo ar nesibaigiančių kovų dėl iškilimo atsisakymo.   

Žvelgdami į prakartėlę susiduriame su Juozapo ir Marijos veidais. Jaunais veidais, pilnais vilties ir lūkesčių, pilnais klausimų. Jaunais veidais, kurie žvelgia į ateitį turėdami nelengvą užduotį padėti Dievui-Kūdikiui augti, - pridūrė Pranciškus, atkreipdamas dėmesį į būtiną rūpestį dabartinėmis jaunosiomis kartomis. Ar ne paradoksalu, kad sukūrėme visuomenes, kuriose klesti jaunystės kultas, o patys jaunuoliai jose neturi vietos, turi emigruoti ar melsti, kaip išmaldos, galimybių, kurios bet kokiu atveju neleis jiems išsiskleisti? Pirmenybė teikiama spekuliacijai, o ne oriam darbui, kuris leistų jiems užimti vietą mūsų visuomenėje. Tikimės iš jų ateities, tuo pat metu uždarydami jiems duris.

Esame kviečiami, - homilijos pabaigoje sakė Pranciškus, - nebūti panašiais į tą Betliejaus užeigos savininką, uždariusį duris jaunai porai, sakant, kad nėra vietos. Nėra vietos gyvybei, nėra vietos ateičiai. Kiekvienas turime įsipareigoti, kad ir kaip mažai tai atrodytų, padėti mūsų jaunuoliams atrasti čia, žemėje, tėvynėje, konkretų ateities, kurią reikia sukurti, horizontą. Prakartėlė mus provokuoja tapti tokiais tėvais ir tokiomis motinomis. (Vatikano radijas) 

2017/01/01 13:08