Soc. tinklai:

RSS:

App:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Homilijos

Viešpaties Apsireiškimo iškilmės Mišios. „Šventas Dievo ilgesys“

Popiežius Pranciškus - AP

2017/01/06 15:00

Sausio 6 d. Bažnyčios liturginis kalendorius mini paskutinę Kalėdų laikotarpio šventę – Viešpaties Apsireiškimo arba Trijų Karalių iškilmę. Popiežius Pranciškus penktadienio rytą aukojo Mišias Šv. Petro bazilikoje. Lietuvoje, kaip ir kai kuriose kitose šalyse, ši iškilmė nukelta į sekmadienį, sausio 8-ąją.

„Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2,2). Iš tolimos šalies atvykę išminčiais šiais žodžiais paaiškina savo ilgos kelionės tikslą – jie atvyko pagarbinti naujagimio. Pamatyti ir pagarbinti – šiuos du veiksmus iškelia Evangelijos pasakojimas. Matėme žvaigždę ir norime pagarbinti, - pradėjo popiežius Mišių homiliją.

Šie vyrai matė žvaigždę, kuri juos paskatino leistis į kelionę. Danguje įvyko kažkas neįprasto ir tai davė pradžią nesuskaitomiems naujiem įvykiams. Žvaigždė užtekėjo ne jiems vieniems ir jie nepasižymėjo kokiu nors įgimtu polinkiu tą žvaigždę matyti. Kaip yra pasakęs vienas Bažnyčios tėvų, išminčiai leidosi į kelionę ne dėl to kad pamatė žvaigždę, bet jie pamatė žvaigždę dėl to, kad leidosi į kelionę, - sakė popiežius, cituodamas šv. Joną Auksaburnį. Jų širdys buvo atviros ir jie horizonte pamatė tai, ką dangus norėjo jiems parodyti. Jie degė troškimu, jie buvo atviri naujienai.

Pasak popiežiaus, trijuose išminčiuose atpažįstame tikintį žmogų, Dievo išsiilgusį žmogų; atpažįstame žmogų, kuris ilgisi savo namų, dangiškosios tėvynės. Juose matome atspindį visų žmonių, kurie neleido, kad būtų iš jų atimtas širdies jautrumas.

Tikintis žmogus širdyje nešiojasi šventą Dievo ilgesį, nes jis žino, kad Evangelija yra ne praeities, bet dabarties įvykis. Šventas Dievo ilgesys mums padeda iš tolo atpažinti visus bandymus susiaurinti ir nuskurdinti gyvenimą. Šventas Dievo ilgesys tai atmintis tikinčiojo, kuris priešinasi nelaimes skelbiantiems pranašams. Šis ilgesys gaivina viltį tikinčiųjų bendruomenės, kas savaitę meldžiančios: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“

Šis ilgesys skatino senelį Simeoną kasdien eiti į šventyklą, žinant, kad tikrai jis nemirs kol neapims ant rankų Išganytojo. Šis ilgesys paskatino sūnų palaidūną liautis save naikinti ir grįžti į tėvo glėbį. Šį ilgesį savo širdyje jautė ganytojas, palikęs devyniasdešimt devynias avis ir išėjęs ieškoti vienos paklydėlės; jį jautė ir Marija Magdalietė sekmadienio rytą išbėgusi aplankyti kapo ir sutikusi prisikėlusį Mokytoją. Dievo ilgesys mus ištraukia iš deterministinių aptvarų, verčiančių mus manyti, kad niekas negali keistis. Dievo ilgesys sudaužo nuobodų konformizmą ir skatina siekti tų permainų, kurių trokštame ir kurių mums reikia. Dievo ilgesio šaknys yra praeityje, bet nesiriboja praeitimi, veržiasi į ateitį. „Išsiilgęs“ tikintysis, tikėjimo skatinamas, eina ieškoti Dievo, kaip išminčiai, tolimiausiose istorijos vietose, nes savo širdyje jis žino, kad ten jo laukia Viešpats. Eina į periferijas, į paribius, į neevangelizuotas vietas, trokšdamas sutikti Viešpatį. Eina ne išdidžiai pasipūtęs, bet kaip elgeta, ir jis negali nematyti akių tų žmonių, kuriems Evangelija yra dar neištirta teritorija.

Popiežius atkreipė dėmesį ir priešingą laikyseną: Erodo rūmuose, vos už kelių kilometrų, nieks nepastebi to, kas dedasi Betliejuje. Trys išminčiai keliavo, o Jeruzalė miegojo. Miegojo su miegančiu Erodu. Miegojo su nuskausminta, nejautria sąžine. Ir galiausiai apstulbo, išsigando. Išsigando pamatę stebinantį istorijos naujumą, uždarė savyje, su savo pasiekimais, įsitikinimais, laimėjimais. Taip apstulbsta tie, kurie atsisėdę ant savo turtų nesugeba nieko daugiau matyti. Taip apstulbsta norintys, kad viskas nuo jų priklausytų. Taip apstulbsta norintieji laimėti bet kokia kaina, pasinėrusieji kultūroje, kurioje tėra vietos tik tokiems „laimėtojams“. Taip apstulbta tie, kas bijo klausimų, bijo abejoti savo įsitikinimais ir tiesomis, nenori keisti savo požiūrio į pasaulį ir gyvenimą. Erodas išsigando ir baimė jį pastūmėjo imtis nusikaltimo, kad išgelbėtų savo saugumą. „Žudai mažutėlių kūną, nes baimė žudo tavo širdį“, citavo popiežius šv. Kvodvultdeusą Kartaginietį.

Norime pagarbinti. Šie vyrai iš Rytų šalies atvyko pagarbinti gimusį Žydų karalių, tad ir atėjo ten, kur gyvena karaliai – į rūmus. Ten juos atvedė jų paieškos, nes juk karaliui dera gimti rūmuose, turėti dvariškių ir pavaldinių. Tai galios, sėkmės, laimingo gyvenimo patvirtinimas. Karaliai garbinami, jų bijoma ir jiems pataikaujama. Tik ne visada jie mylimi. Tokios yra pasaulio schemos, maži stabai, kuriuos mes garbiname. Garbiname valdžią, išvaizdą, pranašumą. Tačiau šie stabai gali mums duoti tik liūdesį ir vergystę.

Ir kaip tik nuo tos vietos prasidėjo tų iš toli atvykusių vyrų kelionės sunkiausia dalis, - sakė Pranciškus. Prasidėjo didžiausios drąsos pareikalavusi ir sudėtingiausia kelionės dalis. Jie suprato, kad to, ko ieško, neįmanoma surasti rūmuose, kad tai yra kitoje, ne geografinėje, bet egzistencinėje vietoje. Ten jie nematė žvaigždės, rodančios kelią pas Dievą, kuris nori būti mylimas, nes ją įmanoma matyti laisvėje, o ne tironijoje. Šio nepažįstamo, bet trokštamo karaliaus žvilgsnis nepažemina, nepavergia, neatima laisvės. Išminčiai suprato, kad Dievo žvilgsnis padeda atsistoti, atleidžia, gydo. Jie suprato, kad Dievas panoro gimti ten, kur mes nesitikime, kur galbūt nenorime, kur kartais mes jo išsiginame. Dievo žvilgsnis skirtas sužeistiems, pavargusiems, skriaudžiamiems ir apleistiems. Jo jėgos ir galios vardas – gailestingumas. Kaip toli kai kuriems žmonėms Jeruzalė nuo Betliejaus! – sakė Pranciškus.

Erodas nesugeba pagarbinti gimusio kūdikio, nes jis nesugeba pakeisti savo žvilgsnio, žiūrėjimo būdo. Jis nesiliauja garbinęs pats save, manydamas, kad juo pačiu viskas prasideda ir baigiasi. Jis negalėjo garbinti, nes manė, kad jo tikslas – pačiam būti kitų garbinamam. Taip pat ir kunigai, kurie daug žinojo ir išmanė pranašystes, nesugebėjo garbinti, nes nenorėjo nei leistis į kelionę, nei keistis.

Išminčiai jautė ilgesį, nenorėjo tenkintis įprastais dalykais. Jiems buvo nusibodę tų laikų erodai, jei buvo nuo jų pavargę. O ten, Betliejuje, jų laukė naujumas ir neatlyginamos dovanos pažadas. Ten dėjosi kažkas nauja. Išminčiai sugebėjo garbinti, nes išdrįsę leistis į kelionę ir nusilenkti mažutėliui, nusilenkti varganam, nusilenkti beginkliam, nusilenkti neįprastam ir nepažįstamam Betliejaus Kūdikiui, jie surado Dievo Garbę. (Vatikano radijas)

2017/01/06 15:00