Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Bažnyčia pasaulyje

Vieną iš paskutinių pranešimų Zygmunt Bauman skaitė Asyžiuje

Zygmant Bauman - EPA

2017/01/10 16:59

Žinią apie Zygmunto Baumano, 91 metų amžiaus filosofo ir sociologo, mirtį sausio 9-ąją dieną daug kas pasitiko komentaru, jog netekome vieno iš iškiliausio dabartinių Europos intelektualų. Jis išgarsėjo savo įžvalgomis apie šiuolaikinę visuomenę. Ją analizuodamas, žinoma, negalėjo nepaliesti ir religijos reiškinio. Šis intelektualas pats save vadino „agnostiku“, tačiau kaip pabrėžė 2014 metų knygoje „Pokalbiai apie Dievą ir žmogų“, jam tai nereiškia būti prieš ar neigti religiją ir Bažnyčias, religinį dvasingumą. „Nesame pakeleiviai“ rašo jis, užsimindamas apie senesnius ir naujesnius „Dievo mirties“ skelbėjus, kaip kad Nietzsche ar Dawkinsas. Greičiau tai buvo atsisakymas būti dalimi tokio monoteizmo ar Bažnyčios, kurie yra „uždari“ kitiems, tačiau pozityviai kalbant apie „Dievo hipotezę“.

Dialogo, atvirumo, sugyvenimo klausimas šiam filosofui buvo vienas iš svarbiausių, todėl jis mielai dalyvaudavo šioms temoms skirtuose simpoziumuose. Vienas iš tokių buvo 2016 metų rugsėjo 19-20 dienomis Asyžiuje šv. Egidijaus bendruomenės surengtas tarptautinis susitikimas „Taikos troškulys: religijos ir kultūros dialoge“.

Savo pranešime mąstytojas pastebėjo, jog vienas iš būdų aprašyti žmonijos istoriją yra analizuoti žodžius „mes“ ir „kiti“. Pasak antropologų, pirmosios žmonių bendruomenės siekia keliasdešimt asmenų, galbūt apie pusantro šimto. Ši bendruomenė buvo „mes“, o visi likę – „kiti“. Stebime augimą: šis „mes“ tapo gentimi, o gerokai vėliau – tautine valstybe. Žmonių istorijoje savęs apibrėžimas per kito atmetimą ar neigimą dažnai virsdavo dideliais kraujo praliejimais. Ar, įžengę į naują globalizacijos erą toliau elgsimės pagal šią logiką? Pasak Zygmunto Baumano, laikas ieškoti alternatyvų „kitam“, kuris yra „priešas“. Jis klausė – kaip globalioje tikrovėje galima integruotis be priešiškumo? Kaip integruotis neatskiriant tautų, kurios nepriklauso kraštui? Ieškant atsakymo į šį pamatinį klausimą, anot mąstytojo, padeda „krikščionybės dovana“. Jis pasirėmė trimis popiežiaus Pranciškaus citatomis, jas išplėtodamas, Viena, tai dialogas, „žodis, kurį turime nenuilstamai kartoti“, antra, „žemės ir žmogaus darbo vaisių teisingas paskirstymas nėra kažkieno malonė, o moralinė pareiga“, trečia, „dialogo kultūra turi būti ugdymo ir švietimo mokyklose integrali dalis“.

Tai nėra lengvas ar greitas uždavinys, sakė Zygmunt Bauman, cituodamas kinų patarlę: „sėdami sėklas turime galvoti apie tai, kas bus po metų; sodindami medžius turime galvoti apie tai, kas bus po dešimties; auklėdami žmogų – po šimto metų“.

„Labiau už viską, norėdami elgtis pagal popiežiaus Pranciškaus patarimus, turime išvystyti šiame pasaulyje sunkias savybes: kantrybę, nuoseklumą, ilgalaikį planavimą. Kalbu apie tikrą kultūrinę revoliuciją, tiksliai priešingą tam pasauliui, kuriame asmenys pasensta ir miršta pirmiau nei gimsta. Tad kantrybės, turime susitelkti į ilgalaikius siekius, į šviesą tunelio gale, nepriklausomai nuo to, kiek ji toli stebėjimo metu“, - baigdamas savo pastabas sakė mąstytojas.

„Šv. Egidijaus bendruomenė, rašoma jos pranešime, prisimena Zygmuntą Baumaną kaip didelį intelektualą, kuris mokėjo giliai interpretuoti šiuolaikinės visuomenės pokyčius ir kaip subtilų humanistą, dirbusį dėl sugyvenimo kartu. Įsimintinas jo dalyvavimas paskutiniuosiuose šv. Egidijaus bendruomenės rengtuose tarptautiniuose susitikimuose „pagal Asyžiaus dvasią“, kuriuose išsakė tvirtą įsitikinimą apie būtiną tikinčių ir netikinčių dialogą dėl taikos ir visus apimančios visuomenės“. Pranešime priduriama, kad rugsėjo mėnesį mąstytojas Asyžiuje asmeniškai susitiko ir pasikalbėjo su popiežiumi Pranciškumi. „Išėjo mūsų laikų vizionierius, sugebėjęs žvelgti į Europos ir pasaulio ateitį“, rašoma paskutinėje Šv. Egidijaus bendruomenės, iš tiesų daug dirbančios dėl taikos ir dėl dialogo, pranešimo eilutėje. (Vatikano radijas)

2017/01/10 16:59