2017-01-11 16:45:00

Pranciškus: nepatikėkime vilties netikriems dievams


Pradedant bendrąją trečiadienio audienciją, buvo perskaitytos 115 psalmės eilutės: „Jų stabai iš sidabro ir aukso, padaryti žmonių rankomis. Burnas jie turi, bet nekalba, turi akis, bet nemato, turi ausis, bet negirdi, turi nosis, bet neužuodžia. Rankas turi, bet lytėti negali, turi kojas, bet nevaikšto. Panašūs į juos bus, kurie juos dirba ir kurie jais pasitiki. Izraelio namai pasitiki Viešpačiu, – jis yra jų pagalba ir skydas. Aarono namai pasitiki Viešpačiu, – jis yra jų pagalba ir skydas. Kas pagarbiai Viešpačiu bijo, Viešpačiu pasitiki, – tam jis yra pagalba ir skydas“.

Tad šio trečiadienio Pranciškaus katechezės tema buvo apie tai, kuo pasitikėti ir kuo ne. Kalėdos, priminė jis, yra tas liturginis laikas, kuris Dievo tautoje žadina viltį. Viltis kažkuo yra pamatinis žmogaus poreikis: viltis ateitimi, tikėti gyvenimu, kartais tai vadinama „teigiamu mąstymu“.

Tačiau yra svarbu, - sakė Pranciškus, - kad ši viltis būtų nukreipta į tai, kas iš tiesų padeda gyventi ir suteikia prasmę mūsų gyvenimui. Ir todėl Šventasis Raštas mus perspėja apie klaidingas viltis, kurias siūlo pasaulis, nuplėšdamas kaukę nuo jų nenaudingumo ir parodydamas jų neprasmingamą.  Daro tai įvairiais būdais, bet ypač pasmerkdamas netikrus stabus, kuriais žmogus yra nuolatos gundomas pasitikėti, padaryti savo vilties turiniu.

Pranašai ir išminčiai, pasak popiežiaus, itin akcentuoja šį „nervinį mazgą“: tikėti į Dievą reiškia pasitikėti Dievu. Susidūręs su sunkumais žmogus išgyvena šio pasitikėjimo trapumą ir jaučia kitokių garantijų poreikį, labiau paliečiamų, konkrečių. „Pasitikiu Dievu, bet situacija prastoka ir man reikia konkretesnio saugumo“: štai čia ir yra pavojus, kad būsime sugundyti ieškoti netikrų paguodų, kurios, rodos, užpildys mūsų vienatvės tuštumą ir palengvins sunkumą tikėti. Ar galvosime, kad paguodą atrasime saugume, kurį teikia pinigai, sąjungos su galingaisiais, supasaulėjimas ar klaidinančios ideologijos. Kartais ieškome dievo, kuris pasiduotų mūsų reikalavimams ir magiškai įsikištų pakeisdamas tikrovę taip, kaip norime: stabo, kuris savaime nieko negali, yra bejėgis ir melagingas.

Mums patinka stabai, labai patinka! – sakė Pranciškus, prisimindamas savo gyvenimą Buenos Airėse. Tada jam dažnai, einant iš vienos bažnyčios į kitą, tekdavo kirsti parką, kuriame buvo daugybė staliukų su būrėjais ar aiškiaregiais. Netrūko klientų, kartais jie laukdavo eilėje. Parodydavo ranką, o aiškiaregiai komentuodavo, bet vis tą patį: apie moterį tavo gyvenime, apie šešėlį, kuris atslenka, ir kad viskas gerai baigsis. Ir už tai buvo susimokama. Ar tai suteikia saugumą? Tai, atsiprašydamas už žodį, sakė popiežius, kvailybės saugumas. Eiti pas aiškiaregį su kortomis yra eiti pas stabą, iš kurio galima nusipirkti netikrų vilčių. Tuo tarpu nemokama viltimi, kurią mums suteikė Kristus, veltui atiduodamas gyvybę už mus, kartais ne itin pasitikime.

Išminties kupini psalmės žodžiai įtaigiai nutapo pasaulio mūsų vilčiai siūlomų stabų, kuriais kiekvieno laikmečio žmonės gundomi pasitikėti, netikrumą: „Jų stabai iš sidabro ir aukso, padaryti žmonių rankomis. Burnas jie turi, bet nekalba, turi akis, bet nemato, turi ausis, bet negirdi, turi nosis, bet neužuodžia. Rankas turi, bet lytėti negali, turi kojas, bet nevaikšto. Panašūs į juos bus, kurie juos dirba ir kurie jais pasitiki“.

Psalmininkas parodo, šiek tiek ironiškai, šių stabų apgaulingą tikrovę. Ir turime suprasti, pasak popiežiaus, kad kalbama ne vien apie iš metalo ir kitų medžiagų padarytus atvaizdus, bet ir tuos, kurie sukurti mūsų proto, kai pasitikime ribotomis tikrovėmis, kurias manome esant absoliučiomis ar kai sumažiname Dievą iki nuosavų schemų ir idėjų apie dievybę; sukuriame „dievą“, kuris panašus į mus, yra suprantamas, nuspėjamas, lygiai kaip tie stabai, apie kuriuos kalba psalmė.

Žmogus, Dievo atvaizdas, pasigamina dievaitį panašų į save, ir net ne itin vykusį: negirdintį, nejudantį ir, ypač, negalintį kalbėti. Bet dažnai esame labiau patenkinti nuėję pas stabus, o ne pas Viešpatį. Dažnai esame patenkinti apgaulinga viltimi, kurią teikia netikras stabas, o ne didžiąja užtikrinta viltimi, kurią duoda Viešpats.

Viltis gyvenimo Viešpačiu, kuris savo Žodžiu sukūrė pasauli ir kreipia mūsų gyvenimus yra sukeičiama su pasitikėjimu nebyliomis imitacijomis arba ideologijomis, kurios pretenduoja į viską, su didžiuoju stabu – turtu, su galia ir sėkme, su tuštybe, kurie teikia amžinybės ir visagalybės iliuziją. O kartais, kaip stabas, pasirenkamas fizinis grožis ir sveikata, dėl kurių galima viską paaukoti. Tai supainioja širdį ir protą, vietoj gyvenimo kreipia į mirtį. Pranciškus prisiminė kartą, prieš daug metų Buenos Airėse girdėtą moterį: šaunią, gražią ir taip pat besipuikuojančią savo grožiu. Ji, tarsi natūralų dalyką, komentavo: „o, turėjau abortuoti, nes man figūra labai svarbi“. Pasak popiežiaus, tokie žodžiai kelia „skausmą sieloje“, tai yra stabai, kurie nukreipia į klystkelius ir nesuteikia laimės.

Psalmės žinia, - tęsė Pranciškus, - yra aiški: jei viltis sudedama į stabą, tampama panašiais į juos: atvaizdais su neliečiančiomis rankomis, neinančiomis kojomis, nekalbančiomis burnomis. Nebeturima nieko pasakyti, nebepajėgiama padėti ir kažką pakeisti, šypsotis, dovanotis, mylėti. Reikia likti pasaulyje, bet gintis nuo pasaulio iliuzijų, kurios yra minėti stabai.

Psalmė  pabrėžia, kad reikia pasitikėti ir viltis Dievu ir Dievas laimins: „. Izraelio namai pasitiki Viešpačiu (...), Aarono namai pasitiki Viešpačiu (...). Kas pagarbiai Viešpačiu bijo, Viešpačiu pasitiki (...).Viešpats mumis rūpinasi – mus palaimins“.

Viešpats visada mus atsimena, - patikino Pranciškus. – ir sunkiausiais momentais mus atsimena. Tai yra mūsų viltis. Ir ši viltis neapgauna, niekada. O stabai visada nuvilia, nes jie nėra tikri.

Štai stebinanti vilties tikrovė: pasitikėdami Viešpačiu tampame kaip Jis, jo palaiminimas mus padaro jo vaikais, kurie dalijasi jo gyvenimu, - sakė popiežius.

*

Po katechezės Šventasis Tėvas sveikino įvairias piligrimų grupes, keliomis kalbomis buvo perskaitytos katechezės santraukos ar jos mintys. Prieš atsisveikindamas Pranciškus prabilo apie dalyką, apie kurį, pasak jo, „nenorėtų kalbėti, tačiau turi“: jis priminė, kad bilietai į audiencijas su juo, šv. Petro aikštėje ar Pauliaus VI salėje Vatikane, yra nemokami, tai keliomis kalbomis yra parašyta ant jų. Susitikimas su popiežiumi, su Romos vyskupu yra nemokamas, o audiencijų vietos yra visų namai. Tuo tarpu yra tokių, kurie nori šiuos bilietus parduoti. „Taip nedaroma“, o jei daroma, tai yra „sukčiautojų“ vykdomas „nusikaltimas“, - pasakė Pranciškus. (Vatikano radijas)   








All the contents on this site are copyrighted ©.