Popiežiaus homilija. Ar seku Jėzumi, nebijodamas rizikos?

Jėzaus sekimas tai veiksmas, rizika. Neįmanoma sekti Jėzaus sėdint rankas sudėjus arba atsargiai stebint ir laukiant kas bus. Taip popiežius Pranciškus kalbėjo penktadienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje komentuodamas šios dienos Evangeliją, pasakojančią apie paralyžiuoto žmogaus pagydymą. Tie Kafarnaumo gyventojai taip labai tikėjo, jog Jėzus gali pagydyti sergantįjį, kad „negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis“.

Kas seka Jėzumi – nestovi vietoje, sakė Pranciškus. „Nepajudantys iš vietos laukia pakelėje, žiūri. Jie sėdi ir nieko neveikia. Taip elgėsi Rašto aiškintojai. Jie nesekė Jėzumi. Jie žiūrėjo iš šalies. Žiūrėjo iš namų balkonų. Jų gyvenimas buvo ne kelionė, bet žiūrėjimas iš balkono. Jie patys niekuo nerizikavo. Tik žiūrėjo į kitus ir juos teisė. Jie stengėsi į nieką nesivelti, niekuo nesusitepti. Jie smerkė kitus, širdyje sakydami: „Kokie beraščiai, prietaringi žmonės!“ Dažnai ir mes, matydami paprastų žmonių pamaldumą, įsileidžiame į save klerikalinį mąstymą, kuris tiek daug žalos daro Bažnyčiai“.

Šios dienos Evangelija mums pateikia kitokį pavyzdį – matome veiklius, išradingus žmones, kurie rizikuoja, kad tik būtų galima susitikti su Jėzumi. „Šie žmonės, apie kuriuos kalbama šiandien, nebijojo rizikos. Jie praardė stogą, nebijodami, kad namų savininkas jiems iškels bylą, kreipsis į teisėją ir pareikalaus atlygti nuostolius. Jie rizikavo, nes norėjo prisiartinti prie Jėzaus. Rizikavo ir ta moteris, kuri sirgusi 18 metų, norėjo paslapčia prisileisti prie Jėzaus apsiausto. Ji rizikavo būti sugėdinta. Rizikavo, nes troško pasveikti. Rizikavo, nes norėjo prisiartinti prie Jėzaus. Pagalvokime apie kanaanietę. Moterys rizikuoja daugiau negu vyrai. Jos drąsesnės. Turime tai pripažinti“.

Klauskime save: „Ar aš seku Jėzų, ar dėl jo rizikuoju? Ar tik žiūriu iš tolo, apsidraudęs?“, tęsė Pranciškus. „Seku Jėzų, dėl to, kad man kažko reikia arba seku Jėzų rizikuodamas, su tikėjimu. Pasikliauti Jėzumi, pasitikėti juo. Tikėdami juo tie žmonės praardė stogą ir nuleido žemyn neštuvus, kad Jėzus pagydytų paralyžiuotąjį. Ar aš pasitikiu Jėzumi? Ar leidžiu, kad jis vadovautų mano gyvenimui?  Ar seku Jėzumi, nebijodamas, kad galbūt kas nors iš manęs juoksis? O galbūt sėdėdamas aš žiūriu iš tolo? Gal mano siela yra sėdinti siela? Apkartusi, be vilties? Kiekvienas sau turėtume užduoti šiuos klausimus“. (Vatikano radijas)