„Atvirų durų“ ataskaita apie krikščionių persekiojimą 2016 metais

Tarptautinė krikščioniška organizacija „Atviros durys“ pristatė kasmetinę ataskaitą apie krikščionių persekiojimą pasaulyje 2016 metais. Ši organizacija yra įkurta olando misionieriaus evangeliko Anne Van Der Bijl, plačiau žinomo „brolio Andriaus“ vardu. 1955 metais šis vyras, neseniai atradęs krikščionybę, įstojęs į komunistinį būrelį atvažiavo į Lenkiją ir atvežė Šventojo Rašto knygas. Tai buvo pirmoji iš daugelio jo kelionių į sovietinio bloko šalis, stengiantis skleisti Dievo Žodį. Tuo pat metu tai buvo „Atvirų durų“ gimimo laikas. Nuo tada ši organizacija, šiandien jau tarptautinė, stengėsi perduoti Biblijas ir padėti krikščionims tuose kontekstuose, kur jie yra diskriminuojami ir persekiojami. O tokių regionų netrūksta ir po sovietinio bloko žlugimo.

„Atvirų durų“ ataskaita tai dar kartą iliustruoja. Joje išvardijama penkiasdešimt kraštų, kuriuose krikščionys, per 215 milijonų, patiria įvairaus laipsnio spaudimą ir grėsmes. Tikslus ataskaitos apimamas laikotarpis prasideda 2015 lapkričio 1-ąją ir baigiasi 2016 spalio 31-ąją. Krikščionių persekiojimas yra vertinamas pagal trigubą skalę: aukštas, labai aukštas ir ekstremalus. Pastarasis dažnai kainuoja žmogiškas gyvybes. Ataskaitoje dokumentuojama bent 1207 krikščionių smurtinė mirtis, dėl jų tikėjimo, ir 1329 atakos prieš krikščioniškas bažnyčias, maldos namus, koplyčias. Taip pat paminima, kad yra konfliktų zonų, iš kurių šiuo metu negalima gauti patikimų žinių, nors ir žinoma, apie tai, kad ten yra arba buvo krikščionių bendruomenės. Tokių tamsių dėmių žemėlapyje yra Mianmare, Irake, Sirijoje, taip pat Sudane, Čade ir Nigerijoje.

Pavojingiausių šalių krikščionims dešimtukas yra šis: Šiaurės Korėja, Somalis, Afganistanas, Pakistanas, Sudanas, Sirija, Irakas, Iranas, Jemenas, Eritrėja. Devyni iš dešimties šių kraštų figūravo ir 2015 metų ataskaitos pirmame dešimtuke, nors ir skirtinga tvarka. Šiais metais į viršų pakilo Jemenas, o į 11 vietą nusileido Libija.

Ataskaitoje pažymima, kad krikščionių persekiojimas šiek tiek sumažėjo sustabdžius dviejų islamistinių teroristinių grupuočių ekspansiją: „Islamo valstybės“ Artimuosiuose Rytuose ir „Boko Haram“ Afrikoje, ypač Nigerijoje. Tačiau perspėjama, kad bendras persekiojimo lygis ir persekiojamų krikščionių skaičius augo.

„Atvirų durų“ ataskaitoje apibendrinami aštuoni motyvai, dėl kurių krikščionys yra persekiojami. Pirmiausia tai islamiškasis ekstremizmas ir diskriminacija islamiškame kontekste. Somalyje yra grupuočių, kurios krikščionis tiesiog medžioja, „Islamo valstybės“ ekstremistai skelbia, kad „purvini“ krikščionys turi arba išvykti arba būti nužudyti. Pakistane ar Afganistane krikščionių veikla smarkiai varžoma. Gyvybe rizikuoja tie krikščionys, kurie buvo apkaltinti piktžodžiavimu prieš Mahometą ar Korano niekinimu: net jei teismas nusprendžia, kad tokie kaltinimai buvo dėl asmeninių interesų kitų paskleistas melas, ekstremistai siekia įvykdyti savavališką egzekuciją. Tuo pačiu rizikuoja ir musulmonai, tapę krikščionimis.

Kiti motyvai: religinis nacionalizmas, etninė priešprieša, vienos krikščioniškos denominacijos dominavimas, kaip kad Eritrėjoje, komunistinis ir pokomunistinis persekiojimas, sekuliari netolerancija, diktatoriška paranoja ir organizuotas nusikalstamumas.

Nors tarptautinėje žiniasklaidoje daugiausiai nušviečiamos kruvinos krikščionių istorijos iš Artimųjų Rytų, „Atvirų Durų“ ataskaita ragina iš akių neišleisti ir Azijos, kur metai po metų stiprėja religinis nacionalizmas: Indijoje, Bangladeše, Laose, Butane ir Vietname. Krikščionių ir kitos mažumos tampa religinėms daugumoms priklausančių nacionalistų taikiniais.

„Atvirų durų“ organizacija pažymi, kad ataskaitos tikslas nėra vien šalta statistika, bet tarnavimas tiesai, pagalba persekiojamiems ir kvietimas įsitraukti į šią pagalbą: meldžiantis, savanoriaujant, advokataujant, paremiant. (Vatikano radijas)