2017-01-14 15:16:00

Antrasis eilinis sekmadienis


Matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Po manęs ateis vyras, anksčiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane. Aš jo nepažinojau, bet tam, kad jis būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštijau vandeniu“. Ir Jonas paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pleveno virš jo. Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: 'Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir plevenančią dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia'. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“ (Jn 1, 29–34).

DIEVO AUKA

„Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“… Avinėlis, nedidelis gyvūnas aukai, išliejamas kraujas, nekalta auka… Kokia iš tiesų buvo Jėzaus aukos esmė?

Galbūt Jis buvo paaukotas Dievui už mūsų nuodėmes, kurias nuplauti gali tik aukos kraujas? Gal tai buvo auka Dievo teisingumui, kurį permaldauti gali tik vieno nekaltojo mirtis? Iš tiesų viskas buvo kitaip. Dar Senajame Testamente pranašo Izaijo lūpomis Dievas sako: „Negi man reikia jūsų aukų gausybės? Man jau įgriso jūsų deginami avinai ir peniukšlių taukai; neteikia man malonumo jaučių, avių ir ožių kraujas“.

Jėzus atnešė žmonijai visiškai kitokią aukos sąvoką: visose religijose žmogus ką nors paaukoja Dievui, o čia Dievas aukoja save patį dėl žmogaus. Dievui nereikalinga nusidėjėlio gyvybė. Jis pats atiduoda savo gyvybę net ir už tuos, kurie ją kėsinasi atimti, o iš Jo ant kryžiaus perverto šono  trykšta ne kerštas ir pyktis, bet kraujas ir vanduo. Tai meilės kraujas, gyvybės vanduo, reiškiantis sugebėjimą ir įpareigojimą mylėti visada ir visur.

Kokia tad auka yra Dievo Avinėlis?

Jėzus yra meilės auka. Origenas yra rašęs, kad Dievas kentėjo dar prieš įsikūnijimą. Jis čia kančia vadina meilę, nes meilė yra susijusi su kančia. Dievas, mylėdamas savo kūrinį – žmogų, kentėjo, matydamas žmoguje esantį ir daromą blogį, o toks kūrinio elgesys buvo Dievo širdies žaizda. Jėzaus kančia buvo meilės auka.

Taip pat Jėzus yra ir prievartos auka. Jis meile įveikė ir demaskavo prievartą, šios žemės valdovę. Jėzaus asmenyje mes galime matyti, kad prievarta nepajėgė įveikti vienintelio visiškai laisvo Žmogaus. Prievartos tarnai pasitelkė visus savo parankinius ir nužudė Avinėlį, nuolankų, kupiną meilės ir švelnumo. Jėzus tapo paskutine prievartos auka, kad daugiau tokių aukų nebūtų. Jis turėjo būti paskutiniu nužudytuoju, kad daugiau nebebūtų mirties.

Tai girdint mus gali apimti abejonės. Juk mes ir toliau patiriame mirtį, ir toliau mūsų tarpe yra blogis, dar daugiau: tą blogį jaučiame net ir savo pačių širdyje… Viskas tampa suprantama tada, kai dar kartą įsiklausome į Jono Krikštytojo žodžius: „Štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“. Neatsitiktinai čia pavartotas ne būsimasis lai-kas, reiškiantis laukimą, ne būtasis, kalbantis apie jau seniai praėjusius įvykius, bet esamasis: Jėzus naikina pasaulio nuodėmę. Viešpats nepailsdamas naikina, nušluoja kiekvieną mano nuodėmę, ir tai vyksta dabar. Jis tai daro ne bausdamas, bet teikdamas malonę, su meile prisiliesdamas prie širdies. Juk blogį galima nugalėti tik gerumu. Nakties tamsą išsklaido naujos dienos aušra, žemė duoda derlių, kai į ją pasėjama sėkla, norėdami įveikti savyje keršto troškimą, mokomės atsukti kitą skruostą, o kovodami su dirvoje atsiradusiomis raugėmis, puoselėjame sveikas varpas.

Mes visi esame pasiųsti į pasaulį, kad būtume Dievo meilės ženklais, primintume sau ir kitiems apie plačiai atvertą mylinčio Tėvo glėbį. Mes esame kūriniai, kuriuos myli Dievas, nuolankus ir visa nugalintis Avinėlis, aukojantis save už mus.

(Mons. Adolfas Grušas)








All the contents on this site are copyrighted ©.