Popiežiaus bendroji audiencija. Daugiau maldos – daugiau vilties

Viltis skatina melstis, o malda gaivina viltį, net ir didžiausių sunkumų akimirkomis malda padeda neprarasti vilties, - sakė popiežius Pranciškus trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams kalbėdamas apie maldą ir viltį Senojo Testamento Jonos knygoje.

„Šventajame Rašte tarp Izraelio pranašų matome vieną neįprastą veikėją – pranašą, kuris bando nepriimti Viešpaties kvietimo, atsisako tarnauti dieviškajam išganymo planui. Tai pranašas Jona, kurio istorija papasakota mažoje, vos keturių skyrių, knygoje. Visa Jonos knyga tai pasakojimas apie Dievo gailestingumą“. Popiežius gana išsamiai pakartojo pirmąją Jonos istorijos dalį.

Kai Dievas siunčia Joną į Ninevės miestą, kad jis paragintų jo gyventojus atsiversti, pranašas, nors ir žinodamas apie Dievo gerumą ir jo norą atleisti, bando išsisukti nuo pareigos ir bėga. Jis sėda į laivą, plaukiantį į Taršišą (manoma, kad šiuo vardu vadinta finikiečių kolonija dabartinėje Ispanijoje). Jona nori pabėgti labai toli, iš Ninevės, dabartinio Irako, net į Ispaniją. Laive jis susiduria su jūreiviais pagonimis. Plaukiant jūra, kyla siaubinga audra. Jūreiviai pagonys meldžiasi savo dievams. Jona nulipęs po laivo deniu miega. Kapitono pažadintas ir jis raginamas melstis. Jūreiviai išmeta iš laivo visus gabentus daiktus, tačiau audra nerimsta. Audrai numaldyti nusprendžiama išmesti ir  kurį nors iš žmonių. Mesti burtai nulėmė, kad Jona turi būti išmestas iš laivo. Jūreiviai nenori jo pražudyti, bet galiausiai pats Jona sutinka pasiaukoti. Audra nurimsta.

„Šitų pagonių reakcija mirties pavojaus akivaizdoje suprantama, - sakė Pranciškus. Žmogus bijos mirties ir jis trokšta pasitikėti gyvybės Dievu. „Gal tas Dievas pagalvos apie mus ir mes nežūsime“ (1,6)“. Šie žodžiai, pasak popiežiaus, tai žmogaus viltis, tampanti malda.

„Mes kartais nenorime kreiptis į Dievą ir jį ko nors prašyti, manydami, kad toks prašymas būtų tik konkretaus intereso paskatinta, taigi netobula malda. Bet juk Dievas žino mūsų silpnumą ir jei mes prašome pagalbos, jis pažvelgia į mus atlaidžiu ir gerumo kupinu Tėvo žvilgsniu.

Jona leidžiasi būti įmestas į jūrą, pasiaukoja dėl savo bendrakeleivių ir audra nurimsta. Mirties pavojus tuos pagonis paskatino melstis. Jona pasiaukojo už kitus ir išsigebėjusieji dėkoja Viešpačiui ir jį šlovina. Jūreiviai, garbinę savo dievus, dabar pripažįsta tikrąjį Dievą, jį garbina ir daro įžadus. Viltis juos paskatino maldauti išsigelbėjimo. Jie gavo daugiau negu buvo prašę: ne tik nežuvo audroje, bet pažinio tikrą Dievą, dangaus ir žemės Viešpatį“.

„Vėliau taip pat ir Ninevės gyventojai, supratę pražūties pavojų, melsis, skatinami vilties, kad Dievas atleis. Jie visi, pradedant karaliumi, atgailaus, atsivers, šauksis Viešpaties. “Kas žino? Gal Dievas pasigailės ir atleis […] ir mes nežūsime“ (3,9). Ir jie, panašiai kai jūreiviai audroje, susidūrė su mirtimi, o išsivadavimas jiems atskleidė tiesą. Dievo gailestingumo, o ypač Velykų slėpinio šviesoje, ir mirtis gali tapti, kaip šv. Pranciškui Asyžiečiui, „seserimi mirtimi“, gali tapti nepaprasta proga patirtį viltį ir sutikti Viešpatį“.

„Tepadeda mums Viešpats suprasti ryšį tarp maldos ir vilties, - sakė Pranciškus baigdamas katechezę. Malda padeda gyventi su viltimi. Kai gyvenimas aptemsta, daugiau melskimės ir turėsime daugiau vilties“. (Vatikano radijas)