Trečiasis eilinis sekmadienis

Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją. Jis paliko Nazaretą ir apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zabulono ir Neftalio sritys. Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: Zabulono žeme ir Neftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano – pagonių Galilėja! Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė.  Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes čia pat dangaus karalystė!“

Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo. Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė. Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo. Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales. (Mt 4, 12-23)

KELIAS Į ŽMOGŲ, Mons. Adolfas Grušas

Šiandien Mišių Evangelijos skaitinyje ypatingą dėmesį turėtume atkreipti į du žodžius, kuriuos evangelistas Matas panaudoja, apibūdindamas Jėzaus skelbiamą naujieną: „karalystė“ ir „atsivertimas“.

Karalystė… Kalbame apie tikrovę, kuri priklauso Dievui, tačiau yra skirta žmonėms. Jos atėjimas reiškia tikrąjį gyvenimą. Dievo karalystė – tai pasaulis, kokio nori Dievas: galiausiai išvaduotas iš apgaulės ir prievartos, pranokstantis pačias gražiausias svajones, vertas visų ašarų, kurios buvo išlietos jį kuriant.

Atsivertimas… Tai reiškia sugebėjimą mąstyti kitaip. Drauge, kalbant apie atsivertimą, tenka prisiminti ir nuolatinį žmogaus poreikį keistis. Gyvūnas gimsta ir visada lieka toks pat, paklusdamas gamtos jame įdiegtam instinktui, tuo tarpu žmogaus gimimas dar nereiškia, kad mes jau esame atbaigti. Kiekvienam mūsų tenka susidurti su būtinybe nuolat atgimti iš naujo,- kiekvienas patiriamas išgyvenimas leidžia suvokti, kad mes dar nesame pasirengę lemiamam susitikimui. Atsiversti gali tik tas, kuris gyvena viltimi: viltis – tai troškimas įvykdyti tai, ką turime savyje, tai nuolatinis noras atgimti. Mes atgimstame, atrasdami šviesą.

Tą dieną su Šviesa susidūrė ir Galilėjos ežero žvejai.

Jėzus, vaikščiodamas Galilėjos ežero pakrante, išvydo žvejus. Viešpats pamatė Simoną – Uolą, ant kurios kurs savo bendruomenę, pamatė Joną – mokinį, kuris geriausiai suvoks ir perduos Dievo meilės aukštumas. Jau vėliau Išganytojas pamatys nusidėjėlę ir joje atskleis žmoną, mylimąją ir tikinčiąją. Nikodemo asmenyje Jis prikels drąsuolį, kuris drįs ateiti pas Pilotą ir pareikalauti nukankinto Žmogaus kūno… Jėzaus žvilgsnis – tai kuriantis ir pranašiškas žvilgsnis. Jis žvelgia ir į kiekvieną iš mūsų ir mūsų dvasios šaltyje mato bręstantį grūdą, kilniaširdiškumą, kurį net nemanėme turį, nuostabią melodiją, kurios niekuomet nebuvome girdėję, ir viltį, bylojančią mums apie Dievo pasaulį, apie galimybę keistis ir priartėti prie Jo…

O paskui Jis taria“ Eik paskui mane!“

Jėzus kviečia žvejus, ir šie supranta, kad jų sielose yra ne vien tik ežero vilnys ir pramintas kelias į namus. Jėzaus žodžiai pažadina juose dangaus ir pasaulio ilgesį, jie kalba apie žmogaus širdies gelmes, ir tai yra atsivertimas. Mes einame paskui Jėzų, nes Jame yra šviesa ir Jis leidžia suklestėti žmogaus dvasiai. Evangelistas rašo, kad Jėzus skelbė Karalystės Evangeliją ir gydė visas ligas ir negales. Jis visuomet pasilenkia prie to, kas žmoguje silpna, rūpindamasis prikelti tai, kas yra gražu ir teisinga. Dievo karalystė – tai žmogaus pilnatvė, todėl ir Jėzus, gydydamas žmones, prisiliečia prie jų ribotumo, teikdamas viltį.

Mes irgi einame kartu su Juo, klausydami Viešpaties žodžio, rūpindamiesi kenčiančiais ir savęs pačių gyvenimu, tuo kas mumyse silpna ir paliegę. Žinome viena: su Jėzumi tampame tikrais žmonėmis…