Popiežiaus homilija. Krikščionis atsimena kas buvo ir su viltimi žiūri į ateitį

Dievas mus tesaugo nuo bailumo nuodėmės, kuri atima iš mūsų atmintį, viltį, drąsą ir kantrybę, - sakė popiežius Pranciškus penktadienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje. Šiandien girdėtoje laiško žydams ištraukoje šv. Paulius kalba apie tris mūsų krikščioniško gyvenimo orientyrus – praeitį, dabartį ir ateitį. Apaštalas visų pirma mus kviečia atsiminti savo istoriją, nes juk ne šiandien prasideda mūsų krikščioniškas gyvenimas; šiandien jis tęsiasi.

Šv. Paulius sako: „Broliai, prisiminkite ankstesnes dienas; prisiminkite džiaugsmą, su kuriuo liudijote tikėjimą, ištvėrėte didžius kentėjimus. Krikščioniškas gyvenimas, taip pat ir kiekvienos dienos dvasinis gyvenimas, nesuprantamas be atminties. Be atminties ne tik neįmanoma jo suprasti, bet ir neįmanoma krikščioniškai gyventi. Turime atsiminti mums Dievo dovanotą išganymą. Turime atsiminti savo tikėjimo kelyje sutiktus sunkumus. Turime atsiminti kaip Viešpats mus iš tų sunkumų išvadavo. Atmintis tai malonė. Malonė, kurios turime nuolat melsti. „Viešpatie, kad tik neužmirščiau ką esi nuveikęs mano gyvenime, kad neužmirščiau gražių, taip pat ir negražių momentų, kad neužmirčiau nei džiaugsmų, nei kryžių“. Krikščionis tai atsimenantis žmogus“.

Toliau laiško žydams autorius kalba apie tai, kas mūsų laukia. Mes keliaujame į ateitį, į susitikimą su Viešpačiu. „Gyventi su viltimi. Žiūrėti į ateitį. Kaip neįmanoma krikščioniškai gyventi neatsimenant kas buvo praeityje, taip neįmanoma krikščioniškai gyventi ir nežiūrint su viltimi į ateitį, nelaukiant susitikimo su Viešpačiu. Ir jis mums tarią nuostabius žodžius: „dar trumpa, trumpa valandėlė“. Gyvenimas tai tarsi trumpas atodūsis. Greitai praeina. Kol žmogus jaunas, mano, kad prieš save dar turi labai daug laiko, bet labai greit gyvenimas jį išmoko tų žodžiu, kuriuos visi dažnai sakome: „kaip greita bėga laikas!“ Tačiau susitikimo viltis neleidžia gyvenime nurimti; gyvename tarp atminties ir vilties, tarp praeities ir ateities“. Dabartis neturi mūsų gąsdinti ir neturime jos gėdytis. Esame nusidėjėliai. Visi esame. Blaiviai žiūrėdami į save, su drąsa ir kantrybe turime gyventi savo kasdieninį gyvenimą.

Galiausiai laiško žydams autorius mus ragina nebijoti, nebūti „bailiais pabėgėliais savo pražūčiai, bet laikytis tikėjimo, kad išgelbėtume savo sielas“. „Visi mums sako: „Tu nerizikuok, būk atsargus...“  Ir teisingai sako. Bet antra vertus, tai juk tave sukausto, užmiršti gautas malones, prarandi atmintį, netenki vilties ir sustoji. Krikščionį ar krikščionę ištinka tas pats kas nutinka žmogui, netikėtai užkluptam lietaus. Jo drabužiai, pasiūti iš nelabai kokybiškos medžiagos, susitraukia. Siela susitraukia. Štai ką padaro baimė. Tai nuodėmė, tai nusižengimas atminčiai, drąsai, kantrybei ir vilčiai. Viešpats tepadeda mums brandinti atmintį ir viltį, kiekvieną dieną mums teduoda kantrybės ir drąsos, tevaduoja iš bailumo. Kad nebijotume, kad nebūtume susitraukusios sielos, norinčios tik apsisaugoti. Jėzus sako: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys““. (Vatikano radijas)