2017-02-01 13:19:00

Pranciškus: Krikščioniška viltis – tai laukimas to, kas jau yra įvykę


Pastarosiomis savaitėmis bendrųjų audiencijų katechezėse popiežius kalbėjo apie vilties dorybę, komentuodamas įvarius Dievo tautos istorijos epizodus Senajame Testamente.  Šį trečiadienį pradėta antroji katechezių ciklo apie viltį dalis skirta Naujajam Testamentui. Joje kalbama apie naują vilties perspektyvą, kuri atsivėrė į pasaulį atėjus Jėzui Kristui. Trečiadienio rytą bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams popiežius komentavo šv. Pauliaus pirmąjį laišką tesalonikiečiams. Jame be kita ko sakoma: „Jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai […]. Priklausydami dienai, būkime blaivūs ir dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą“ (1 Tes 5,5.8).

„Tesalonikiečių bendruomenė jauna, neseniai įkurta, tačiau nepaisant sunkumų ir daugybės išbandymų jos tikėjimas tvirtas ir ji su džiaugsmu ir entuziazmu švenčia Jėzaus Kristaus prisikėlimo atminimą. Dėl to ir Apaštalas džiaugiasi kartu su jais, mes jie Velykų slėpinio ir bendrystės su Kristumi dėka atgimsta ir tampa „šviesos vaikais“ ir „dienos vaikais““.

„Pauliui rašant šį laišką Tesalonikų bendruomenė buvo ką tik įkurta ir vos keleri metai buvo praėję nuo Kristaus Velykų. Įsivaizduokime – vos keleri metai!, – pabrėžė Pranciškus. Apaštalas nori padėti jiems suprasti ką šis unikalus ir lemtingas įvykis reiškia kiekvieno jų gyvenimui. Bendruomenei nekėlė problemų Jėzaus prisikėlimo faktas. Tuo visi tikėjo. Tačiau tesalonikiečiams buvo sunku patikėti jų pačių laukiančiu prisikėlimu. Šia prasme, - sakė popiežius, - šiame laiške paliečiamas ir mums labai aktualus klausimas. Kiekvieną kartą kai susiduriame su mirtimi, kai miršta mums brangus žmogus, jaučiame, kad ir mūsų tikėjimas susidūrė su išbandymu. Kyla abejonės, pamatome kokie mes netvirti, ir klausiame: „Argi tikrai yra gyvenimas po mirties? Ar tikrai vėl pamatysiu ir galėsiu apkabinti žmones, kuriuos mylėjau?““

„Ir mes, dabartiniame kontekste, turime sugrįžti prie savo tikėjimo šaknies, prie pamato, kad suvoktume ką Dievas dėl mūsų nuveikė Jėzuje Kristuje ir ką reiškia mūsų mirtis.  Visi truputį bijome mirties, nežinomybės. Čia mums į pagalbą ateina Paulius. Žinodamas apie bendruomenės baimę ir abejones, jis ragina, ypač bandymų ir sunkumų akimirkomis, tvirtai ant galvos užsidėti „išganymo vilties šalmą“. Štai kas yra krikščioniška viltis – šalmas“.

„Paprastai kai kalbame apie viltį, - tęsė Pranciškus, - šį žodį mes suprantame kaip norą ko nors sulaukti, kaip troškimą, kuris išsipildys arba neišsipildys. Šnekamojoje kalboje turėti viltį – tai tikėtis, kad kažkas įvyks. „Viliuosi, tikiuosi, kad rytoj bus gražus oras, nors žinau, kad gali būti ir kitaip“. Krikščioniška viltis – kas kita. Krikščioniška viltis – tai laukimas to, kas jau yra įvykę ir kas tikrai skirta ir mums. Tad ir mūsų prisikėlimas, taip pat ir mirusių mūsų artimųjų, yra ne tik dalykas, kuris galį įvykti arba neįvykti, bet yra tikrumas, kuri remiasi Kristaus prisikėlimo faktu. Tad viltis reiškia gyvenimą laukimu. Turime mokytis gyventi laukimu. Kaip nėščia moteris laukia savo kūdikio gimimo, tai ir mes turime laukti akis nukreipę į Viešpatį, trokšdami su juo susitikti. Viltis neateina savaime. Reikia mokytis gyventi laukimu. Viltis reikalauja širdies nuolankumo, neturto. Jei žmogus prisipildęs tik savęs ir savo turtų, jis nesugeba pasitikėti niekuo kitu, išskyrus save“.

„Šv. Paulius toliau rašo: „(Jėzus) numirė už mus, kad mes ir budėdami, ir miegodami gyventume susivieniję su juo“ (1 Tes 5,10). Šie žodžiai mus guodžia ir ramina. Esame kviečiami melstis taip pat už mylimus žmones, kurie mus paliko, kad jie gyventų Kristuje ir būtų bendrystėje su mumis. Jaudina širdį ir pripildo tvirtos vilties taip pat ir žodžiai, kuriuos kiek anksčiau tame pačiame laiške Paulius rašo tesalonikiečiams: „Visuomet pasiliksime su Viešpačiu“ (1 Tes 4,17). Viskas praeis, bet po mirties mes visada būsime su Viešpačiu. Tokį visiška tikrumą mums suteikia viltis. Ta pati viltis, kuri žymiai anksčiau paskatino Jobą sakyti: „Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas [...]. Aš pats jį regėsiu akimis savo, o ne kito! To trokšta širdis mano krūtinėje!“ (Job 19,25.27)“.

Baigdamas katechezė popiežius paraginus audiencijos dalyvius kartu su juo garsiai išpažinti tikėjimą, kad visada būsime su Viešpačiu, kad tenai, pas Viešpatį, visi susitiksime. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.