2017-02-03 15:30:00

Popiežius vienuoliams: ne „išgyvenimo“ sąstingis, o kūrybinga viltis


Ketvirtadienio pavakare popiežius Pranciškus vadovavo Mišioms, kuriomis buvo švenčiama Viešpaties Paaukojimo iškilmė ir tuo pačiu – Pasaulinė pašvęstojo gyvenimo diena. Tad dauguma šių Mišių dalyvių buvo būtent vienuoliai, studijuojantys Romoje ar atvykę iš kitur, moterys ir vyrai, priklausantys įvairioms kongregacijoms.

Savo homilijoje Pranciškus pirmiausia kalbėjo apie viltį, kurią paveldėjome iš savo tėvų, iš savo pirmtakų. Šią viltį, pamatęs į šventyklą atneštą kūdikį Jėzų, pagautas Dvasios, šlovinimo giesmėje išreiškia teisusis Simeonas: „mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.

Dievo ir tautos susitikimas žadina džiaugsmą ir atnaujina viltį. Simeono giesmė yra tikinčio žmogaus giesmė, savo dienų pabaigoje galinčio patvirtinti – viltis į Dievą neapvilia, Dievas neapgauna. Simeonui gyvenimas yra vertas gyventi, nes Viešpats ištesi savo pažadą ir pats Jėzus, vėliau, paaiškina šį pažadą Nazareto šventykloje: ligoniai, kaliniai, vieniši, vargšai, seneliai, nusidėjėliai taip pat yra kviečiami giedoti vilties giesmę. Jėzus yra su mumis, yra su jais.

Šią vilties giesmę gavome kaip paveldą iš savo tėvų, - kalbėjo Pranciškus. – Jie mus įvedė į šią „dinamiką“. Jų veiduose, gyvenimuose, kasdieniame ir nuolatiniame atsidavime galėjome matyti, kaip šis šlovinimas tampa kūnu. Esame savo tėvų svajonių paveldėtojai, paveldėtojai vilties, kuri neapvylė mūsų motinų ir tėvų steigėjų, mūsų vyresniųjų brolių. Esame paveldėtojai mūsų senelių, kurie turėjo drąsos svajoti. Ir kaip jie, šiandien ir mes norime giedoti: Dievas neapgauna, viltis juo nenuvilia. Dievas ateina pas savo tautą. Norime giedoti pagal Joelio pranašystę: „Tada išliesiu savo dvasią ant kiekvieno žmogaus, jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų seni žmonės sapnus sapnuos, o jūsų jauni žmonės turės regėjimus“ (3,1). Mums bus naudinga priimti savo tėvų sapnus, kad pranašautume šiandien ir atrastume iš naujo tai, kas vieną dieną uždegė mūsų širdį. Sapnas ir pranašystė kartu. Atsiminti kaip sapnavo mūsų senoliai, mūsų tėvai ir motinos, ir drįsti, pranašiškai, šiuos sapnus įgyvendinti.

Tokia nuostata, pasak Pranciškaus, vienuolius padarys vaisingais ir apsaugos nuo didelės pagundos, kuri sterilizuoja pašvęstąjį gyvenimą: išgyvenimo pagundos. Šis blogis pamažu įsismelkia į širdis, į bendruomenes, paverčia mus reakcionieriais, išsigandusiais, palengva ir tyloje užsidarančiais savo namuose bei schemose. Bloškia atgal, prie šlovingų įvykių, tačiau praėjusių, vietoj to, kad sužadintų iš tėvų steigėjų sapnų gimstantį pranašišką kūrybingumą, bando išvengti iššūkių, kurie beldžiasi į duris.

Išgyvenimo psichologija, perspėja Pranciškus, susilpnina vienuolių charizmų jėgą, nes jas „prijaukina“, padaro „patogiomis“, atima jų pradinį kūrybingumą, kreipia labiau rūpintis erdve, pastatais ir institucijomis, nei naujų procesų pradžia. Išgyvenimo pagunda verčia pamiršti malonę, tapti sakralumo profesionalais, o ne tėvais, motinomis ir broliais toje viltyje, kurią buvo pakviesti pranašauti. Išgyvenimo klimatas atima iš senelių galią sapnuoti ir sterilizuoja jaunųjų pranašystę bei jos įgyvendinimą.

Keliais žodžiais – išgyvenimo pagunda paverčia pavojumi, tragedija, grėsme tai, ką Viešpats mums pateikia kaip galimybę misijai. Toks nusistatymas nėra būdingas vien pašvęstajam gyvenimui, bet mes ypatingai turime jo sergėtis, - pabrėžė Pranciškus vienuoliams.

Tiesa, pasak jo, kad gyvename didžiulių daugiakultūrinių pokyčių laiku, bet toks ir yra pašvęstojo vyro ar pašvęstosios moters uždavinys: įsiterpti, kartu su Jėzumi, į šių pokyčių širdį, gyvenimą, eigą. Misija, pritaikyta kiekvienai charizmai, yra būti raugu šioje didelėje masėje. Žinoma, „miltai“ galėtų būti geresni, tačiau Viešpats kviečia rauginti čia ir dabar, mums tenkančiuose iššūkiuose. Ne gynybiškai ar baimingai, bet su rankomis ant plūgo, stengiantis užauginti daug kartų sėtą grūdą.

„Su Jėzumi tarp žmonių“, kelis kartus pabrėžė Pranciškus: ne kaip „tikėjimo aktyvistai“, o kaip vyrai ir moterys, kuriems nuolatos atleidžiama, kuriuos vienija krikštas, kad dalintųsi Dievo patepimu ir paguoda su kitais. (Vatikano radijas) 








All the contents on this site are copyrighted ©.