Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Bažnyčia pasaulyje

Japonijoje palaimintuoju paskelbtas Takayama Ukon, samurajus

Palaimintojo Takayama Ukon statula

2017/02/07 17:38

Vasario 7 dieną didelėje šventėje Osakos mieste, Japonijoje, palaimintuoju buvo paskelbtas japonas Takayama Ukon (1553 - 1615), priklausęs kilmingų samurajų šeimai: Japonijoje yra jo šeimos vardo miestas, kuriame dar išlikę ir šeimos pilies likučiai. Jo krikščioniškas vardas buvo Justas – „teisusis“. Ir iš tiesų, jo gyvenime netrūko situacijų, kuriose jis turėjo rinktis: išlaikyti galią ir įtaką, bet prarasti tikėjimo ir moralinį teisumą, ir atvirkščiai.

Šis palaimintasis gyveno XVI ir XVII amžių sandūroje. Japonija tuo metu išgyveno sudėtingą suvienijimo laikotarpį, lydimą nenutrūkstamų kovų, vieną dieną sudaromų ir kitą jau nutraukiamų karinių sąjungų, kuriose užsibaigė vienų ir prasidėjo kitų giminių istorija. 1600 tarp konkuruojančių jėgų įvyko didžiulis Sekigaharos mūšis, kuriame buvo nulemtas Japonijos likimas dviem su puse amžiaus.

Takayama Ukon buvo daimis, tai reiškia karys ir feodalas, šeimai priklausančio feodo valdytojas. Daimiai buvo viena iš aukščiausių socialinių klasių šalyje, antra po viso krašto valdovų.  Krikščionišką tikėjimą jis priėmė būdamas 12 metų amžiaus, kai jo tėvas pasikrikštijo su visa šeima, kaip ir tūkstančiai kitų, šv. Pranciškaus Ksavero, jėzuito, ir kitų misionierių apaštalavimo dėka.       

Jam, gabiam jaunam vyrui, paveldėjus valdžią, socialinis statusas ir padėjo, ir kėlė sunkumų. Savo valdomoje teritorijoje jis galėjo sudaryti geras sąlygas krikščioniškam apaštalavimui ir katechezei, įsteigti jėzuitų prižiūrimą seminariją, atidaryti ligoninę vargšams. Būtent čia tikėjimą atrado ir subrandino kai kurie japonų kankiniai, jau pakelti į altorių garbę, kai prasidėjo krikščionybės persekiojimas. Spėjama, kad jo valdose galėjo būti iki 30 000 krikščionių. Kita vertus, būdamas savo feudo karių vadu Takayama Ukon privalėjo atsiliepti į reikalavimus prisidėti prie tuo metu liepsnojusių kovų, tiek remdamas sąjungininkus, tiek gindamas savo krašto žmones. Yra žinoma, kad būdamas maždaug dvidešimties metų Takayama Ukon buvo iškviestas į dvikovą, nukovė savo priešininką, tačiau buvo sužeistas ir pats. Ši patirtis jam buvo stiprus stimulas apsvarstyti savo tikėjimo, kuris buvo nuoširdus ir stiprus, sąveiką su savo, kaip kario, pareigomis. Ir yra žinoma, kad jo sugebėjimai karyboje buvo dideli. Oda Nobunaga, kuriam jis buvo pavaldus ir kuris jėga suvienijo didelę šalies dalį, yra pasakęs, kad tūkstantis karių Takayama Ukon rankose yra tarsi dešimt tūkstančių kito vado žinioje. Nors jis vėliau nebedalyvavo jokiuose didesniuose konfliktuose, taip pat Nobunaga įpėdinis Toyotomi Hideyoshi jautė jam pagarbą ir paskyrė jam aukštas pareigas savo dvare. Tačiau kai šis valdovas 1587 išleido įsaką persekioti krikščionis, kaip spėjama,  baimindamasis, kad krikščionybė pasitarnaus Portugalijos ir Ispanijos kariniams ir politiniams interesams, Takayama Ukon iškilo pasirinkimas: išlaikyti vardą, statusą, galią, įtaką ir turtą ar viso to atsisakyti ir iškeliauti į tremtį. Jo pasirinkimas buvo antrasis. Jis neteko savo titulo ir 25 metus gyveno namų arešto sąlygomis kito aristokrato, įpareigoto jį „prižiūrėti“, pilyje. Ir čia jis, kiek galėjo, puoselėjo krikščionybę, mat Hideyoshi įsakytas persekiojimas buvo vykdomas tik dalinai, o ir jo įpėdinis, valdovas Tokugava buvo gana tolerantiškas krikščionybei. 1600 metais įvyko minėtas Sekigaharos mūšis ir jis taip pat smarkiai paveikė krikščionybės Japonijoje istoriją ta prasme, kad dešimtys krikščionių aristokratų atsidūrė pralaimėjusioje pusėje, žuvo, buvo ištremti, nubausti mirtimi ar verčiami išsižadėti krikščionybės. Taigi, 1614 metais prasidėjus persekiojimams, šį kartą iš tiesų masiniams ir itin žiauriems, mažai buvo likę galinčių krikščionis apginti ar užtarti. Kodėl šie persekiojimai buvo, Tokugavos ir jo sūnaus Hidetatos sprendimu, pradėti? Istorikai, be Vakarų valstybių baimės, mini ir tai, kad dešimčių tūkstančių žmonių atsivertimas į krikščionybę kiekvienais metais Japonijos valdovams sužadino mintis, kad tai trukdys suvienyti šalį ar pagimdys konkurentus iš krikščionių kilmingųjų tarpo. Hidetata nusprendė šalies vienijime remtis budizmu ir konfucionizmu, kurie taip pat smarkiai polemizavo su krikščionybe. Vertinama, kad krikščionių tuo metu būta nuo 100 iki 300 tūkstančių.

1614 metais Justui Takayama, jau einančiam 63 metus, esant garbaus amžiaus tame istorijos laikotarpyje, dar kartą buvo pateiktas pasirinkimas: išsižadėti tikėjimo arba keliauti į dar tolimesnę tremtį. Jo pasirinkimas ir šį kartą buvo toks pat: tremties vieta buvo Filipinai, dabartinė Manila. Samurajus taip pat buvo pasiryžęs ir kankinystei nuo kardo, bet ji jam nebuvo duota. Po ilgos kelionės sausuma ir 43 dienų kelionės jūra jis ir jo draugai iš tiesų pasiekė Manilą, tačiau pasiligojęs ir nusilpęs mirė 1615 metų vasario 3 dieną, keturiasdešimt dienų po atvykimo.

Sistemingas ir kruvinas krikščionių persekiojimas, kuriame netrūko tiek atsimetimų, tiek herojiškumo, truko dar apie šimtą metų, kuriems pasibaigus šalyje nebebuvo viešų krikščionių, misionierių ir dvasininkų. Ir tuo pačiu prasidėjo viena iš nuostabiausių istorijų pastaraisiais amžiais: kai 19 amžiaus antroje pusėje Japonijoje baigėsi izoliacinė politika ir buvo paskelbta religijos laisvė, čia vėl atvykę misionieriai labai nustebo susidūrę, po kurio laiko, su vadinamaisiais „paslėptais krikščionimis“, įpėdiniais 16 amžiaus krikščionių, labai slaptu būdu perdavusiais savo tikėjimą ir maldas karta iš kartos per du šimtmečius. Jų skaičius siekė apie 30 000, didelė dabartinių Japonijos katalikų dalis taip pat yra jų palikuonys. (Vatikano radijas) 

2017/02/07 17:38