Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Bendroji audiencija

Popiežiaus bendroji audiencija. Viltis krikščionių bendruomenėje

Popiežius Pranciškus - REUTERS

2017/02/08 14:18

Praėjusio trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje buvo kalbama apie prisikėlimo viltį. „Visuomet pasiliksime su Viešpačiu“, - sako šv. Pauliaus pirmajame laiške tesalonikiečiams. Pasak popiežiaus, šiais apaštalo žodžiais išreikštas asmeninis, individualus krikščioniškosios vilties aspektas. Tačiau viltis nesiriboja tik asmens vidumi, bet liečia ir jo santykius su kitais žmonėmis, turi bendruomeninę dimensiją. Apie tai kalbama to paties laiško tęsinyje. Šv. Paulius rašo: „Įspėkite nedrausminguosius, padrąsinkite silpnuosius, būkite kantrūs visiems! Žiūrėkite, kad kas neatsimokėtų kam nors blogu už bloga, bet visuomet skatinkite daryti gera vieni kitiems ir visiems. Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ (1 Tes 5,14-18).

Pauliaus žvilgsnis aprėpia visos bendruomenės gyvenimą, - sakė popiežius pradėdamas šio trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę.  Paulius prašo vienų už kitus melstis, vieni kitiems padėti. Ypatingas dėmesys skiriamas tiems, kuriems labiausiai gresia pavojus netekti vilties, pulti į neviltį. Kaip dažnai me girdime apie žmones, - sakė popiežius, - kurie netekę vilties padaro baisių dalykų. Į tai juos pastumia neviltis. Drąsos netekęs, silpnas, gyvenimo naštos ir savo nuodėmių sunkumo prislėgtas žmogus nesugeba pats atsitiesti. Jam reikia kitų pagalbos. Visa bendruomenė jam turi su meile padėti, turi jį atjausti. Tačiau tai neturi būti atjauta per atstumą. Reikia artumo, reikia nuoširdaus žodžio, kylančio iš širdies. Krikščioniška viltis turi eiti išvien su nuoširdžia ir konkrečia meile. Kitame laiške, rašytame Romos krikščionių bendruomenei, tas pats apaštalas sako: „Turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti“ (15,1).

Pauliaus žodžiai, nors ir skirti pirmųjų amžių krikščionims, aktualūs ir už krikščionių bendruomenės ribų, visuomeniniame gyvenime, pilietinės bendruomenės kontekste. Jis ragina ne sienas statyti, bet tiesti tiltus, neatsilyginti blogiu už blogį, bet blogį nugalėti gerumu, įžeidimą – atleidimu, taikiai gyventi su visais. Krikščionis, - pridūrė popiežius, - niekada negali sakyti „Aš tau parodysiu! Tu dar pasigailėsi!“ Tai nekrikščioniška. Krikščionis į įžeidimą atsako atleidimu. Tokia turi būti Bažnyčia. Taip mumyse turi veikti krikščioniška viltis. Mumyse turi atsispindėti ryškūs jos bruožai ir kartu turime spinduliuoti meile. Meilė yra galinga ir švelni.

Tad suprantama, kad neįmanoma vieniems išmokti vilties. Niekas pats vienas to negali. Vilčiai reikalingas „kūnas“, kurio įvairūs nariai, skirtingi komponentai, vienas kitą palaikytų ir vienas kitą gaivintų. Jei mes gyvename viltimi, gyvename viltimi dėl to, kad broliai ir seserys mums padeda, kad vieni iš kitų mokomės, vieni kitus remiame. Dalijame ta pačia viltimi su mažutėliais, vargstančiais, paprastais, atstumtais žmonėmis. Kas sudeda viltis tik į save ir savo gerovę, greit nusivils. Jaustis savimi patenkintu, viskuo apsirūpinusiu – tai ne viltis, bet kas kita. Tikra viltimi gyvena tie, kas sunkumuose, trūkumuose, savo ribotume tvirtai pasitiki Viešpačiu, žinodami, kad nepaisant liūdesio, priespaudos, mirties neišvengiamumo, ateis diena kai Viešpats tars paskutinį žodį – gailestingumo, gyvybės ir taikos žodį. Kas gyvena viltimi, žino, kad vieną dieną išgirs jam skirtus žodžius: „Ateik, ateik pas mane broli, ateik sese, ateik visai amžinybei“.

„Brangūs bičiuliai, - sakė Pranciškus, - natūrali vilties buveinė yra solidarus „kūnas“, o jei kalbama apie krikščionišką viltį – jos kūnas yra  Bažnyčia, kurią gaivina Šventosios Dvasios vilties dvelksmas. Be Šventosios Dvasios nėra vilties. Štai kodėl šv. Paulius mus ragina jos nuolatos šauktis. Sunku tikėti, bet dar sunkiau gyventi viltimi. Tačiau jei Šventoji Dvasia gyvena mūsų širdyse, ji padeda mums suprasti, kad neturime bijoti, kad Viešpats yra su mumis, kad jis mumis rūpinasi, kad jis mūsų bendruomenių gyvenimą paverčia nuolatinėmis Sekminėmis, padaro mus vilties ženklais žmonijos šeimai“.

Trečiadienio rytą Vatikane vykusios bendrosios audiencijos pabaigoje popiežius paminėjo antradienį Japonijoje paskelbtą palaimintuoju septynioliktojo amžiaus pradžioje Maniloje mirusį Justą Takayamą Ukoną. Jis nesileido į kompromisus, atsisakė garbės ir patogaus gyvenimo, pasirinko pažeminimus ir tremtį, kad būtų ištikimas Kristui ir Evangelijai.  Dėl to jis mums yra nuostabus tvirto tikėjimo ir karštos meilės pavyzdys.

Popiežius Pranciškus paminėjo ir vasario 11-ąją, minint Lurdo Švenčiausiąją Mergelę Mariją, švenčiamą 25-ąją Pasaulinę ligonių dieną. Lurde vyksiantiems pagrindiniams minėjimams vadovaus Valstybės sekretorius kard. Petro Parolin.  Raginu visus melstis, kad mūsų Švenčiausioji Motina globotų ligonius, ypač sunkiausiai sergančius ir vienišus, kad jos užtarimas lydėtų visus, kas ligoniais rūpinasi, - sakė Pranciškus.

Popiežius taip pat priminė trečiadienį minimą maldos ir apmąstymų dieną prieš prekybą žmonėmis, šiemet skirtą vergais tampančių vaikų ir paauglių tragedijai.  Drąsino visus, kas stengiasi padėti išnaudojamiems vaikams ir paaugliams išsivaduoti iš vergystės pinklių. Priminė vyriausybių atsakomybę už tai, kad galutinai išnyktų šis blogis, kad būtų sugrąžintas visų išnaudojamų mažutėlių orumas. Reikia padaryti viską kas įmanoma, kad būtų galutinai išnaikinti šie gėdingi ir netoleruotini nusikaltimai.

Maldos ir apmąstymų diena prieš prekybą žmonėmis minima švenčiant šv. Juozapės Bakhitos minėjimą. Ši mergina, afrikietė vergė, buvo išnaudojama, pažeminta, tačiau neprarado vilties ir tikėjimo. Kaip migrantė ji atvyko į Europą. Atsiliepė į Viešpaties jei skirtą pašaukimą ir tapo vienuole. „Melskime šventosios Juozapės Bakhitos užtarimo visiems migrantams, pabėgėliams, kurie išnaudojami labai kenčia. O kalbant apie varomus lauk, išnaudojamus imigrantus, - pridūrė popiežius, - norėčiau šiandien kartu su jumis pasimelsti visų pirma už mūsų brolius ir seseris, priklausančius rohingya genčiai, kurie išvaryti iš Mianmaro, niekur negauna prieglobsčio, visi jais kratosi ir veja lauk. Jie yra geri, taikūs žmonės. Jie nėra krikščionys, bet yra geri žmonės, mūsų broliai ir seserys. Jie kenčia jau daug metų. Jie buvo kankinami ir žudomi vien dėl to, kad laikėsi savo tradicijų, savo islamiško tikėjimo. Melskimės už juos. Visi už juos melskimės mūsų Tėvui, kuris yra danguje“. (Vatikano radijas)

2017/02/08 14:18