Vasario 11 dieną jėzuitų leidžiamas žurnalas „La
Civiltà Cattolica“ publikavo 2016 m. lapkričio pabaigoje įvykusį išsamų popiežiaus
pokalbį su generaliniais vienuolijų vyresniaisiais apie pašaukimus, vyresniųjų vaidmenį
ir atsakomybę, vienuolių indėlį Bažnyčios atnaujinime. Pristatome keletą šio pokalbio
ištraukų.
Paklaustas, ko tikisi iš pašvęstojo gyvenimo atstovų
besiruošiant būsimam Sinodui jaunimo tema, popiežius atsakė: „tiesa, kad Vakaruose
pastebimas pašvęstojo gyvenimo pajėgų mažėjimas. Akivaizdu, kad tai susiję ir su demografine
problema. Tačiau taip pat tiesa ir tai, kad kartais pašaukimų pastoracija neatliepia
į jaunimo lūkesčius. Būsimas Sinodas mums atneš idėjų. Mažėjantis pašvęstojo gyvenimo
asmenų skaičius Vakaruose mane neramina. Tačiau mane neramina ir kitas dalykas: kai
kurių naujų religinių institutų iškilimas, kurie kelia tam tikrą susirūpinimą. Nesakau,
kad neturėtų atsirasti naujų religinių institutų! Tikrai ne. Tačiau kai kuriais atvejais
klausiu savęs kas šiandien vyksta. Kai kurie jų atrodo labai naujoviškai, atrodo pasižymintys
stipria apaštaline jėga, patraukia daugelį ir vėliau.... sužlunga. Kartais net paaiškėja,
kad už viso to slypėjo skandalingi dalykai...Yra nedidelių naujų institutų, kurie
išties puikūs ir veikia rimtai. Matau, kad kartais šiuos institutus globoja vyskupų
grupės, kurie užtikrina jų augimą. Tačiau yra ir tokių, kurie gimsta ne iš Šventosios
Dvasios įkvėpimo, tačiau iš žmogaus charizmos, charizmatinio asmens, kuris patraukia
savo žavinčiomis žmogiškomis savybėmis. Kai kurie institutai yra, sakyčiau, „restauraciniai
– grįžtantys prie ištakų“: atrodo suteikiantys tikrumą, tačiau išties tik kietumą.
Kai man sako, kad yra kongregacija, pritraukianti daug pašaukimų, prisipažįstu – man
neramu. Šventoji Dvasia veikia ne pagal žmogaus sėkmės logikos principus: jos būdas
kitoks. Tačiau man sako: yra daug apsisprendusių jaunuolių, kurie daug meldžiasi,
yra labai ištikimi. O aš atsakau: „Puiku: pamatysime ar tai iš Viešpaties“.
Kai kurie yra pelagijietiški: nori grįžti prie askezės,
atgailauja, atrodo tarsi kariai, viskam pasiryžę, kad apgintų tikėjimą ir gerus papročius...
O paskui iškyla skandalas, susijęs su steigėju ar steigėja....Juk žinome, ar ne? Jėzaus
stilius kitoks. Šventoji Dvasia sukėlė triukšmą Sekminių dieną: tai buvo pradžia.
Tačiau paprastai ji nekelia daug triukšmo, neša kryžių. Šventoji Dvasia nėra triumfuojanti.
Dievo veikimo būdas yra kryžius, kurį neši tol, kol Viešpats pasako „gana“. Triumfalizmas
nesiderina su pašvęstuoju gyvenimu. Taigi, nedėkite vilčių į netikėtą ir ryškų šių
institutų sužydėjimą. Verčiau ieškokite nuolankaus Jėzaus kelio, evangelinio liudijimo
kelio. Benediktas XVI labai gerai apibūdino: Bažnyčia auga ne dėl prozelitizmo, tačiau
per patraukimą“.
Į klausimą, ką reiškia bendruomeninis gyvenimas? Koks vyresniojo vaidmuo, kaip vienuoliai
gali prisidėti prie Bažnyčios struktūrų ir mąstysenos atnaujinimo? Į tai Šventasis
Tėvas atsakė, jog kai kurie šventėji bendruomeninį gyvenimą apibūdino kaip nuolatinę
atgailą. „Yra bendruomenių, kur žmonės nusilupa ir nusipešioja! Negerai, jei gailestingumui
nėra vietos bendruomenėje. Sugebėti atleisti pašvęstieji dažnai turi išmokti bendruomenėje.
Tai pranašiška. Tai prasideda nuo klausymosi: kad visi jaustųsi išgirsti. Klausytis
ir įtikinėti turi ir vyresnysis. Jei vyresnysis nuolat priekaištaus, tai nepadės sukurti
tikros vienuolinio gyvenimo pranašystės. Esu įsitikinęs, kad vienuoliai labai prisideda
prie Bažnyčios struktūrų ir mąstysenos atnaujinimo. Vienuoliai padeda vyskupijose
kunigų tarybose ir neturi bijoti pasisakyti. Į Bažnyčios struktūras patenka pasaulietiškas
ar „kunigaikštiškas“ klimatas, o vienuoliai gali prisidėti sunaikindami šį nepalankų
klimatą. Nebūtina tapti kardinolu, kad įtikėtum esąs „princas“! Pakanka būti klerikalu.
Tai blogiausia, kas gali būti Bažnyčios organizavime. Vienuoliai gali prisidėti liudydami
nuolankesnę brolybę. Vienuolių liudijimas gali būti tarsi apverstas ledkalnis, kur
smaigalys, viršūnė, yra apačioje“.
Šventojo Tėvo misija bažnyčioje nėra lengva, tačiau popiežius atrodo ramybės, taikos
žmogus. Paklaustas, kas yra jo ramybės šaltinis, ką patartų, kad vienuolijų vyresnieji
vykdytų savo misiją atsakingai ir ramiai, popiežius pajuokavo, jog negeria raminamųjų
piliulių. „Italai duoda gerą patarimą: gyventi ramybėje reikia tam tikro sveiko „nusišvilpimo“.
Man nesukelia problemų pasakyti, kad išgyvenu visiškai naują patirtį. Buenos Airėse
buvau neramesnis, įsitempęs ir susirūpinęs“, - pasakoja popiežius. Tačiau tuo momentu,
kai buvo išrinktas, jį aplankė gili ramybė, kuri neapleidžia iki šiol. „Mano ramybė
tai Viešpaties dovana“, sako popiežius, pridurdamas, jog tiki, kad kiekvienas turi
atrasti šaknis to, ką Dievas yra jam parinkęs. Prarasti ramybę nepadeda kenčiant.
Vyresnieji turi išmokti kentėti, tačiau kaip tėvai, nuolankiai. Taip galima pereiti
nuo kryžiaus į ramybę. (Vatikano radijas)
All the contents on this site are copyrighted ©. |