2017-02-11 11:47:00

Šeštasis eilinis sekmadienis


„Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys. Todėl kas pažeistų bent vieną iš mažiausių paliepimų ir taip elgtis mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje.  Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“.

„Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: 'Pusgalvi!', turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: 'Beproti!', tas smerktinas į pragaro ugnį. Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.

Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko“.

 „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas patektų į pragarą“.

 „Taip pat buvo pasakyta: Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą. O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, – jei ne ištvirkavimo atveju, – skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja“.

 „Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas. Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo. Verčiau jūs sakykite: 'Taip', jei taip, 'Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“. (Mt 5, 17 - 37)

TIKROJI ŽMOGYSTĖ, mons. A. Grušas

Šį sekmadienį girdime dar kelis, daugelio nuomone, „neįmanomus įvykdyti“ Evangelijos reikalavimus. Tik įsivaizduokime: jei kiekvieną, kuris, pykčio pagautas, pavadino savo brolį kvailiu ar pusgalviu, temptume į teismą ar pasmerktume pragaro kančioms, nei žemėje, nei danguje nebūtų laisvų žmonių, vien tik Dievas pats vienas liūdėtų tuščiame rojuje. Iš tikrųjų, klausantis Evangelijos pasakojimo, atrodo, kad Jėzus prieštarauja pats sau: aiškiai patvirtindamas, kad reikia išsaugoti kiekvieną smulkmeną Įstatyme, pats laužo kur kas svarbesnę normą – šeštadienio poilsį. Tačiau taip gali atrodyti tik viską vertinant paviršutiniškai. Dievo Žodis siekia mums atskleisti esmę, tai kas slepiasi už žodžiais nusakytų nuostatų.

Evangelija nėra naudojimosi instrukcija, kurioje būtų išdėstytos visos taisyklės su paaiškinimais, kaip kiekvieną jų reikia suprasti ir vykdyti. Evangelija - tai didžioji žmonijos mokytoja, neleidžianti priimti jos teiginių nesusimąstant. Dievas per Evangelijos žinią prabyla į mūsų sąžinę ir atsakomybės jausmą, todėl krikščionis neturi teisės užkrauti atsakomybės už savo paties elgesį ant įstatymų leidėjo pečių. Jei pasistengsime įsigilinti į Kristaus žodžius, nesunkai pastebėsime, kad Viešpats kalba žmonėms, apeliuodamas į jų širdies jausmus ir žmogiškumą.

„Jūs esate girdėję, kad jūsų protėviams buvo pasakyta: „Nežudyk“, o kas nužudo, turės atsakyti teisme,“- sako mums Viešpats, toliau prabildamas apie piktus žodžius ir neapykantą. Iš tiesų čia kalbama apie paties žmogaus širdį: tas, kuris savyje puoselėja pyktį ir neapykantą, širdyje jau yra žmogžudys. Jėzus kalba apie esmę, apie tas sąžinės gelmes, kuriose vyksta tai, kas paskui išsiveržia išorėn piktais žodžiais ir veiksmais. Išganytojas įsako tokiems žmonėms pirmiausia sugrįžti į savo širdį ir pagydyti ją, kad vėliau galėtume pagydyti ir visą gyvenimą. Tikriausiai prisimindamas šiuos Viešpaties pamokymus apaštalas Jonas savo pirmajame laiške rašo: „Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys“. Jei nemylime – žudome. Nemylėti, reiškia: atimti gyvybę, gi nemylintis žmogus palengva žudo ir pats save.

„Aš jums sakau: „Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“. Iš tiesų Viešpats kalba ne apie aistrą, bet apie tai, kokiu būdu ji išreiškiama: geidulingai. Jei žmogus savo veiksmais ir žodžiais siekia suvedžioti ir pasisavinti sau kitą žmogų, norėdamas padaryti jį savo aistrų objektu, sumenkindamas iki paprasto troškimų objekto, jis nusideda prieš to asmens didybę ir grožį. Svetimavimas – tai nuodėmė, kuomet siekiama atimti, suklastoti, manipuliuoti kitu žmogumi, įsiveržti į jo gyvenimą. Mes tada sumenkiname Dievo svajonę, Dievo paveikslą žmoguje.

Moralės įstatymo pagrindinis tikslas – saugoti, apginti ir leisti klestėti žmogui, nes žmogus yra ir Dievo kūrybos bei meilės viršūnė. Kad tai įvykdytume, šiandien ir girdime Viešpaties pasiūlymą ryžtis kokybiniam šuoliui, iš naujo peržvelgiant savo širdies mintis bei įvertinant savo bei kitų žmogiškumą. Iš tiesų Evangelija net ir tada, kai į mus prabyla pačiais kilniausiais žodžiais, nėra nei sunki, nei neįvykdoma. Ji neuždeda nepakeliamos naštos, o tik ieško mūsų tarpe tikrų vyrų ir moterų…








All the contents on this site are copyrighted ©.