Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Popiežius \ Dokumentai

Popiežiaus žinia regioniniam Liaudies judėjimų suvažiavimui

Liaudies judėjimų suvažiavimo dalyviai JAV - AP

2017/02/17 16:28

Vasario 16-19 dieną Jungtinėse Valstijose vyksta regioninis Liaudies judėjimų, įkvėptų katalikų socialinės doktrinos ar, plačiau žiūrint, krikščioniškų principų. Dalyvių skaičius siekia beveik 700. Tarp susitikimo organizatorių ir rėmėjų yra kardinolas Peter Turkson ir jo vadovaujama Visapusiško žmogaus vystymosi dikasterija. Prieš keletą mėnesių, 2016 lapkritį, Romoje vyko trečiasis pasaulinis Liaudies judėjimų suvažiavimas, kurio dalyviai, keli šimtai, buvo susitikę su popiežiumi Pranciškumi. Ir šiam susitikimui JAV Šventasis Tėvas pasiuntė savo sveikinimą ir pasidalijo keliomis mintimis.

Jis padėkojo suvažiavime dalyvaujančioms katalikų asociacijoms, sakydamas, kad labai džiaugiasi jų darbu ir norėtų, kad tokia „konstruktyvi energija“ persmelktų visas vyskupijas.

Popiežius kalbėjo apie kai kurias socialines „ligas“, kurios neprasidėjo vakar, bet yra dominuojančios sistemos krizės ženklai ir pasekmės. Ši sistema daro didžiulę žalą žmonijos šeimai, tiek asmenų orumui, tiek mūsų „bendriems namams“, natūraliai aplinkai. Tai nematoma pinigų tironija, kuri užtikrina privilegijas mažam skaičiui.

Krikščionys ir visi geros valios žmonės turi gyventi ir veikti dabar. Nėra lengva ir paprasta sustabdyti, pakeisti šiuo metu vykstantį nužmoginimo procesą. Tačiau reikia veikti greitai, nes daug laiko jau yra prarasta, nužmoginimo procesas dar labiau greitėja, įsibėgėja ir gali tapti negrįžtamu. Nereikia būti paralyžuotiems baimės ar įstrigti konflikte. Turime pripažinti tiek pavojų, tiek galimybę, kuri yra krizėje, kad pateiktume naują sintezę. Pranciškus priminė, kad kinų kalba į žodį „krizė“ sudėta šios didžios tautos išmintis: žodis sudarytas iš dviejų dalių, kurių viena reiškia „pavojų“, o kita „galimybę“.

Didysis pavojus yra kaimynų apiplėšimas, nuskurdinimas, mindant tiek jų, tiek savo žmogiškumą ir tuo pačiu pagrindinį Jėzaus įsakymą. Bet egzistuoja ir galimybė – kaimyną matyti per artimo meilę.

Popiežius priminė Jėzui užduotą klausimą – „kas mano artimas?“ Klausimą uždavęs žmogus turbūt tikėjosi išgirsti – šeima, tautiečiai, bendratikiai. Vargu ar jis tikėjosi, kad į „artimo“ kategoriją patenka tie, kuriuos jis laiko pagonimis ar nešvariais. Bet būtent taip atsako Jėzus, pateikdamas „gerojo samariečio“ palyginimą.

Jame kunigas ir levitas, to laiko elitas, praeina pro sužeistą, plėšikų pakelyje paliktą, mirti galintį žmogų. Jie skubėjo, turėjo savo reikalų. O samarietis, kuris žydams buvo svetimšalis, nešvarus, klaidatikis, sustoja,  nugabena sužeistąjį į užeiga, aptvarsto ir užmoka už jį. Taip Jėzus parodo, koks yra tikras gailestingumas, tikra meilė  - ne deklaruojamas abstraktus jausmas, bet realus ir tikras prisilietimas.

Ekonominė sistema, kurios centre yra „dievas - pinigas“, kartais veikia su tuo pačiu brutalumu, kaip plėšikai palyginime, nusikaltėliškai sužaloja žmogų. O globali visuomenė nusisuka į kita pusę, sakydama, kad ji nekalta. Arba, kitu atveju, apie tai kalbama politiškai korektiškai arba ideologiškai patraukliai, tačiau nepaliečiant kančios ir kenčiančiųjų. Stebima per televiziją, daug kalbama, bet nieko nepadaroma konkrečiai ir sistemiškai, kad būtų pakeistos struktūros, kurios tiek daug mūsų brolių ir seserų palieka kelkraščiuose. Tai veidmainiška nuostata, be tikro įsipareigojimo dėl žmonių, labai skirtinga nuo tos, kurią rodė „gerasis samarietis“.

Anksčiau ar vėliau toks moralinis abejingumas iškils į šviesą. Žaizdos iš tiesų yra, jos yra tikros: nedarbas, smurtas, korupcija, tapatybės krizė ir demokratijų silpnėjimas. Sistemos gangrenos nebus galima paslėpti visą laiką, vieną dieną jos dvokas pasidarys per stiprus. Ir kai taip atsitinka, tokią būseną sukūrusi sistema nukreipia dėmesį ir atsakomybę kitiems, „ne-artimiems“. Tai sakydamas, patikslina Pranciškus, jis nekalba apie paskirus žmones, bet apie procesus daugelyje pasaulio vietų, keliančių realią grėsmę žmonijai.

Jėzus mus moko kito kelio: neklasifikuoti kitų į savo artimus ir ne. Artimas yra bet kuris, atsidūręs poreikyje ar stokoje, o mes turime mokėti jo pasigailėti, kaip jo pasigailėjo samarietis. Tapti samariečiu.

O Bažnyčia, krikščionių bendruomenė, priduria popiežius, tebūnie palyginimo užeigos savininko atitikmuo. „Tai mes, tai jūs, kuriems Viešpats Jėzus kasdien patiki kenčiančius kūne ir dvasioje, kad galėtume ant jų išlieti neišmatuojamą gailestingumą ir išgelbėjimą“.     

Savo žinios pabaigoje popiežius paprašė dar dviejų dalykų. Pirma, pripažinti, kad ekologinė krizė yra tikra. Mokslas nėra vienintelė pažinimo forma ir nebūtinai yra neutralus, gali priklausyti nuo ideologijų ar ekonominių interesų, tačiau duomenys dėl ekologinės krizės yra solidūs ir pakankami. Ir žinome, ką reiškia neigti mokslą ar negirdėti gamtos balso. Nekriskime į neigimą, nes laiko vis mažiau. „Prašau jūsų iš naujo – jus visus, iš visų kontekstų, čiabuvius, ganytojus, politikos lyderius – ginti Kūriniją“, - kvietė Pranciškus.

Kitas dalykas – tegu nei viena tauta ir nei viena religija nebūna vadinama teroristine. Nėra krikščioniško ar islamiško terorizmo, nėra kriminalinių tautų. Kiekvienoje tautoje ir kiekvienoje religijoje yra fundamentalistų ir smurtingų žmonių. Netolerantiški apibendrinimai tik daro juos stipresniais, nes jie maitinasi baime ir ksenofobija. Tačiau, dar kartą pabrėžia popiežius, krikščionio kelias yra kitoks, jis siekia meilės, taikos, susitaikymo, žinodamas, kad tai nėra lengva ar paviršutiniška, bet reikalauja visų turimų jėgų. (Vatikano radijas) 

2017/02/17 16:28