Soc. tinklai:

RSS:

Vatikano radijas

Popiežiaus ir Bažnyčios balsas

Kalba:

Bažnyčia \ Bažnyčia pasaulyje

Link susitarimo tarp Kinijos ir Vatikano?

Bažnyčia Kinijoje - REUTERS

2017/02/18 00:00

2017 metų pradžioje pateiktais Popiežiaus valstybės sekretoriato duomenimis, Šventasis Sostas palaikė diplomatinius santykius su 182 valstybėmis. Į šį sąrašą nepatenka tik keliolika pasaulio valstybių, bet su dalimi iš jų santykiai yra palaikomi kitomis, žemesnio lygio formomis. Šis diplomatinių ryšių audinys rodo visuotinį Šventojo Sosto, o per tai vienokį ir kitokį katalikų Bažnyčios pripažinimą. Vienintelė didelė išimtis yra santykiai su Kinija, kuri užima vis svarbesnį vaidmenį globaliame pasaulyje.

Tačiau pokyčiai vyksta ne vien tarptautinėje arenoje, bet ir pačioje Kinijoje. Kiekvienais metais sudaromose žmogaus teisių ataskaitose ši didžiulė šalis, kurią valdo vienvaldė ir oficialiai ateistinė komunistų partija, priklauso pagal įvairius pažeidimus „pirmaujančioms“ valstybėms. Tarp šių pažeidimų netrūksta teisės į religijos laisvę, beje, įrašytos į kinų konstituciją, varžymų. Kita vertus, situacija nuo 1978 metų, Mao Zedongo mirties, smarkiai pasikeitė, tiek visuomeniniu požiūriu, tiek politiniu. Nors trūksta patikimų tyrimų, vis dėlto religijos sociologai sutartinai tvirtina, kad nuo 8 dešimtmečio Kinijoje vyksta „religinis atgimimas“, vis didesnis skaičius kinų deklaruoja ir praktikuoja vieną ar kitą religiją. Pasikeitė ir valdančiosios klasės požiūris: jei prieš keletą dešimtmečių daug jos lyderių, neretai pasimokiusių stalinistinėje Rusijoje, stengėsi išnaikinti religines praktikas, tai šiandien jau „reguliuoti“ ir prižiūrėti, kad jos tarnautų „socialistinei harmonijai“. Didžioji dalis kinų visuomenės ir toliau tvirtina esanti ateistinė, tačiau neabejotina, kad tikrose religijos laisvės sąlygose, kuriose negrėstų jokios sankcijos, pamatytume visai kitokį paveikslą.

Nepaisant įvairaus spaudimo ir „priežiūros“, smarkiai augo krikščioniškos bendruomenės, o pora tyrinėtojų netgi hipotizavo, kad tokiam augimui tęsiantis po keliasdešimties metų, Kinijai pripažinus religijos laisvę, ji galėtų būti viena iš didžiausių pasaulyje „krikščioniškų tautų“. Bet, kaip minėta, šiandien yra kitaip.

Pokyčiai aštuntajame dešimtmetyje Kinijoje Šventajam Sostui leido viltis ir pokyčių dvišaliuose santykiuose. 1979 rugpjūčio 19 dienos vidudienio maldos susitikimo metu šv. Jonas Paulius II, priminęs, jog komunistinio režimo įsivyravimo išvakarėse Kinijoje veikė „gyva Bažnyčia“, turėjusi per šimtą vyskupų,  viešai užsiminė apie „viltį atnaujinti dvasiškai niekada nenutrūkusį tiesioginį ryšį“ su kinų katalikais ir kad šalyje atsiras „nauja pagarba religijai“, taip pat apie „ naujus“ santykius su Kinijos valstybe. Nuo to laiko praėjo beveik keturios dešimtys metų: oficialių santykių vis dar nėra, bet yra užmegzti neformalūs kontaktai ir deramasi dėl sąlygų.

Vienas iš esminių punktų buvo ir yra vyskupų skyrimo klausimas. Prieš dvidešimt metų, 1997 –aisiais, istorijos profesorius iš Pekino universiteto Michael C. Mi straipsnyje „Penkios kliūtys kinų ir Vatikano susitaikymui“ vardijo įvairius ideologinius ir kultūrinius barjerus. Vienas iš jų yra tai, kad Kinijoje nėra Vakarų kultūroje akivaizdaus skyrimo tarp valstybės ir religijos kompetencijų. Pasak profesoriaus,  „pagal istorinę kinų tradiciją, valdžia visada buvo tiek visuomeninių, tiek religinių reikalų aukščiausias autoritetas, be jokių išimčių. Jei kinų katalikai teiks kandidatų į vyskupus vardus Šventajam Sostui, atrodys, kad kinų suverenitetas yra pavaldus išoriniam autoritetui“. Istoriko nuomone „dabartinė kinų valdžia niekada“ nesutiks su vyskupų skyrimo procedūra.

Tad vienas didžiausių sunkumų Šventajam Sostui yra paaiškinti ir įtikinti savo pašnekovus, kad vyskupų skyrimas savo prigimtimi yra religinis, o ne politinis. Tam daug dėmesio skiriama ir popiežiaus Benedikto XVI 2007 metų laiške kinų katalikams.

Pastaruoju metu buvo ženklų, kad judama į priekį. Dėl vyskupų skyrimo dažniausiai jau pasitariama, naujas vyskupas gauna pirmiausia popiežiaus skyrimą, taip pat ir valdžios pripažinimą. Tačiau buvo ir išimčių. Vis tik neseniai popiežius Pranciškus ir jo artimiausias bendradarbis kardinolas Pietro Parolin, užsimindami apie pokalbius su Kinija, išreiškė savo „optimizmą“, kad derybos, nors ir lėtos, bus rezultatyvios. Ir visiškai neseniai, vasario 10 dieną, publikuotoje analizėje apie Kinijos ir Vatikano santykius kardinolas John Tong, Honkongo arkivyskupas, tokioje pat perspektyvoje parašė: „pagrindinė problema yra vyskupų skyrimas. Po įvairių susitikimų prabilta apie pasiekimą preliminarių rezultatų, kurie leidžia viltis dėl susitarimo apie vyskupų skyrimo būdą“. Tai išsprendus būtų galima, suprantant, kad per dešimtmečius susikaupusios problemos negali būti išaiškintos per dieną, spręsti ir kitus kertinius klausimus – kalbėtis apie Kinų katalikų patriotinės asociacijos vaidmenį, šiuo metu septynis be Šventojo Sosto pritarimo įšventintus vyskupus, ekskomunikos būsenoje, ir apie 30 vyskupų, kurie savo ruožtu yra nepripažįstami valdžios. Replikuodamas tiems, kurie kritikuoja derybas su valdžia, kardinolas Tong pažymi, kad susitarimas dėl vyskupų skyrimo leistų pasiekti „esminę laisvę“, po to darant, kas įmanoma dėl „pilnos laisvės“ ateityje. (Vatikano radijas) 

2017/02/18 00:00